Auksės Greičiūnaitės sėkmė Kinijoje: fotografuoja garsiems žurnalams ir dirba išmanių striukių versle

Savo neįtikėtiną sėkmės istoriją Auksė Greičiūnaitė Žmonės.lt pasakoja nuo pat pradžių. Gimė ir užaugo ji Panevėžyje, čia baigė mokyklą, o tada išskleidė sparnus – įstojo į „Coventry“ universitetą Anglijoje, kur trejus metus studijavo medijas.

Tik Anglija, sako, nebuvo ta vieta, kur Auksei norėjosi apsistoti ilgėliau. O ir į Lietuvą grįžti netraukė – vis Azijos pusėn dūšia linko.

„Kiek save pamenu, nuo paauglystės traukė į Rytus. Domėjausi kultūra, tradicijomis, mane labai žavėjo tas nepažintas Azijos šalių grožis“, – Žmonės.lt pasakojo ji.

Treji metai Anglijoje, praleisti studijuojant, anot jos, buvo spalvingi ir vertingi, tačiau trauka Azijai tik augo. „Ten susipažinau su žmonėmis, kurie man turėjo įvairiapusės įtakos, sustiprino tą mano keistą trauką“, – šypsosi.

Nenuostabu – juk studijų metais Auksės draugai kone visi buvo kilę iš Kinijos: „Studijuojant medijas, dauguma mano projektų buvo sietini su Azija. Atsimenu, profesoriai vis ragindavo pamėginti naujas temas, bet kaip tik naujas grupės projektas, taip Auksė viena tarp penkių kinų... Norėjau laiką universitete išnaudoti kaip galimybę susipažinti su skirtingų kultūrų žmonėmis, o studijų kryptį – kaip būdą pagilinti žinioms apie tai, kas seniai domino.“

O vieną dieną ji sulaukė tokio pasiūlymo, kuriam atsakyti tiesiog negalėjo: „Baigus universitetą, pajaučiau tikrąjį savęs ieškojimo instinktą. Ėmiau daryti spontaniškus sprendimus, atrodė, kad neturiu, ko prarasti. Net tą minutę, kai mano vaikinas, kuris yra kinas, paklausė „gal kraustomės į Pekiną kitą mėnesį“, pagalvojau tik akimirką – gerai, skrendam. Dar dabar pamenu pokalbį su mama... Paskambinau per „Skype“ ir nežinojau, kaip jai pasakyti, kad tuoj skrendu į Kiniją. Į kitą pasaulio kraštą, kur nepažįstu nė vieno žmogaus, nemoku kalbos, su savimi turiu tik svajonę ir ryžtą.“

Tai šiandien A.Greičiūnaitė į įvykius žvelgia iš perspektyvos. „Mano nuomone, tai, apie ką slapta svajojame, guli mūsų pasąmonėje, ir savo mintimis tuos įvykius pritraukiame. Kai ateina metas, mintys virsta realybe. Visos pasekmės turi savo priežastį. Todėl labai svarbu, kur renkiesi būti, su kokiais žmonėmis leidi savo brangų laiką“, – svarsto.

Pekine – viena

Į Kiniją Auksė, kaip pati sako, išvyko vien su svajone kišenėje. Kokia?

„Gyventi šalyje, kuri kasdien įkvėpia daryti tai, ką nuoširdžiai myliu ir, svarbiausia, savo darbu daryti įtaką. Fotografiją matau kaip dalį savo sielos, o fotoaparatas – mano balsas. Man tik 23-eji, jaučiu atsakomybę atstovaudama jaunajai kartai, o ypač srityje, kur dominuoja brandaus amžiaus vyrai. Nekart teko bendrauti su skeptiškais klientais, kurie iškart klausia: tu ne modelis? Kiek tau metų? Nenoriu, kad žmonės iš manęs tikėtųsi daug. Noriu, kad už mane kalbėtų mano darbai“, – šypsosi.

Auksė neslepia: nors į Kiniją išvyko su draugu, ir jiedu iki šiol pora, pradžioje emociškai ji ten jautėsi viena. „Juk palikau šeimą, draugus, namus, kasdienius įpročius. Palikau seną etapą ir iškeliavau į naują, – atvirauja. – Mano šeima – pati didžiausia palaikymo komanda. Mama niekad neabejojo mano sprendimais, nors žinau, kad giliai širdyje nerimauja. Bet vis tiek sako tikinti, kad žinau, ką darau.“

Tai kaip ta Kinija Auksę sutiko? „Išvykti ten buvo pats spontaniškiausias ir kol kas geriausias mano sprendimas. Tačiau tikrai buvau nepasiruošusi tam, kas laukė. Nespėjau pasverti pliusų ir minusų“, – sako ji.

Mergina neslepia: į Kiniją išvyko it į nežinią – juk nenutuokė, ko tikėtis. „Gerai pamenu pirmąjį rytą. Pažiūrėjau pro langą – nieko nematyti. Smogas užklojęs visą miestą. Neapsakomas karštis, atrodo, nėra kuo kvėpuoti, daug žmonių, dėmesio dar daugiau. Supratau, kad tikrai esu kitame pasaulio krašte, ir Pekinas kažkaip turės tapti namais“, – pasakoja.

Tiesa, iki kol jis tapo namais, pirmiausia atrodė kaip vieta atostogoms: „Viskas nauja, įdomu, norisi viską išbandyti. Buvau ne viena – vaikinas visur šalia. Nereikėjo jaudintis dėl kalbos barjero, orientavimosi mieste. Tačiau vos radome butą, prasidėjo naujas etapas. Abu turėjome tikslą: statyti karjeros pamatą. Greitai likau viena, nes Yu iškart ėmėsi plėtoti tėvų verslą. Neliko laiko, kurį Pekine galėjome leisti kartu... Pamenu, kaip Yu pamokė naudotis metro, paaiškino, ko saugotis ir užrašė namų adresą, kad žinočiau, kaip grįžti. Pirmi mėnesiai buvo sunkiausi. Maži dalykai, kurie anksčiau buvo įprasta kasdienybė, Pekine tapo kasdieniu iššūkiu.“

Kopė karjeros laiptais

Yu išėjo dirbti. Bet ir Auksė ilgai rankų sudėjusi nesėdėjo. „Iki išvykimo, fotografija buvo mano hobis. Neįsivaizdavau, kokios galimybės manęs laukia, žinojau viena – norėjau hobį paversti darbu, imti dirbti vietinių kolektyve ir perprasti darbo kultūrą Kinijoje. Pirmąjį darbą gavau paprastai – išsiunčiau savo CV, ir tą pačią dieną buvau pakviesta į interviu“, – prisimena.

Tada ji dar nežinojo, kur tiksliai eina. „Įžengusi į pastatą pamačiau, kad visi didžiausi žurnalai, tokie kaip „National Geographic“, „Harper’s Bazaar“, „Cosmopolitan“ ir kiti yra įsikūrę jame. Pamaniau „gerai, pataikiau“. Žurnaluose dirbau gal 8 mėnesius, gavau vertingos patirties. Teko dirbti su žymiais dainininkais ir aktoriais, mano nuotraukas spausdino populiariausi žurnalai. Bet man tai neatrodė pasiekimas. Matyti savo darbą atspausdintą – tai mano darbo vaisius. Pamaniau, kad visą patirtį ir pažintis galiu panaudoti didesniam tikslui“, – pasakoja Auksė.

Kokiam? O gi bendram savo ir savo vaikino verslui: kompanijai „TYL“. Šiuo metu Auksė čia dirba modeliu, fotografe ir kūrybos direktore.

„Mūsų kuriamas produktas – itin lengvos ir šiltos pūkinės striukės. Šį ženklą priėmiau kaip baltą popieriaus lapą. Kasdien su komanda galvojame, ką galime padaryti šiandien, kad šis mūsų kūdikis taptų žinomas visoje Kinijoje“, – sako.

Tos striukės – labai ypatingos. „Kartu su Yu įvardijome vieną didžiausių Kinijos problemų – per metus dingsta apie 200 tūkst. vaikų, kurie niekad negrįžta į šeimas. Nusprendėme savo produkciją susieti su technologija ir padėti spręsti šią problemą, į striukes įsiūdami GPS prietaisus. Tokiu būdu tėvai savo vaiko lokaciją gali stebėti telefone. Norime sumažinti dingstančių vaikų skaičių, o tai, kad galiu panaudoti savo meną ir viziją to siekdama – pats geriausias įvertinimas.“

Atrodytų, Kinijoje gyvena tiek žmonių. Ką daryti, kad svetimšalė be kalbos ir pažinčių būtų pastebėta?

„Iš tiesų, nėra recepto. Turi išmokti kalbą ir užmegzti ryšius su žmonėmis, kurie tikės tavo vizija ir norės eiti kartu sėkmės link. Išmokti kinų kalbą buvo ir yra vienas didžiausių mano prioritetų. Besąlygiškai mokausi kasdien ir įtikinau save, kad galiu išmokti ją per metus. Noras bendrauti ir suprasti, kas vyksta aplink, yra stipresnis nei tikėjimas, jog tai viena sudėtingiausių kalbų pasaulyje“, – sako Auksė.

Ir, matyt, siekiant karjeros jai nesyk teko nusivilti?.. „Būna visokių dienų, o menininkai, manau, tas sunkias dienas pergyvena dvigubai sunkiau. Tapau labai savikritiška, tas jausmas atsiranda ėmus lyginti save su kitais. Dažnai sau primenu: nelygink savo kelio pradžios su kito pusiaukele. Viską mesti yra lengviausia, o tai, kaip pasielgsi, parodys, koks žmogus iš tiesų esi“.

Laimę reikia sukurti

Šiandien A.Greičiūnaitė dalijasi patarimais su tais, kurie svajoja panašiai, bet galbūt bijo savo svajonę pildyti.

„Tas kultūrinis šokas būdingas atskrendant į bet kokią šalį. Kad ir kiek žinai apie tos šalies kultūrą, žinios nėra patyrimas. Kultūra netampa tokia svetima, jei ją atvirai priimi. Skirtumai greit pranyksta, kai tampa kasdienybe“, – sako ji.

Auksė pasakoja išmokusi „nespręsti apie knygą pagal jos viršelį“ ir tikina, kad kiekviena diena Pekine jai – vis kitokia, stebinanti. „Pavyzdžiui, vasarą gali būti 35 laipsniai karščio, bet restorane užsisakius vandens padavėja atneš verdančio, nes nepaminėjote, kad norite šalto. Arba neseniai teko ragauti vėžlio kraujo želė. Nuoširdžiai galvojau, kad skonis kaip juodųjų serbentų“, – šypsosi.

Tai kur gyvenimas geresnis – Lietuvoje ar Kinijoje? „Nuoširdžiai manau, kad žmogus savo likimo kalvis, ir gyvenimą kuria tokį, kokio nori. Esi laiminga Kinijoje, nes čia jaučiu pilnatvę, turiu tikslą. Manau, svajonės ar siekio neturintis žmogus niekad nesijaus laimingas, kad ir kur gyventų. Ir galvos, kad kitur gyventi būtų geriau. Laimės niekur nerasi. Turi ją sukurti“, – sako Auksė.

Ar grįš ji į Lietuvą? „Taip, bet tik pasisvečiuoti, pavalgyti močiutės cepelinų“, – atsako.