Jei į šį mano mylimo režisieriaus Fatiho Akino darbą žiūrėtume pro pirštus, jis pasirodytų itin šlykštus, kupinas buko smurto ir iki pabaigos jį ištverti galėtų tik labai stiprių nervų žiūrovas. Taip, aš pati šį filmą žiūrėdama sustabdžiau net keletą kartų.
Vis atrodė, kad man jo per daug. Tačiau tik baigusi „Auksinę pirštinę“ supratau, ką ji man po nosimi mosikavo ir kodėl pasirodė tokia artima.
Įdomus faktas, kad tas baras Hamburge, kurį vis matysite juostoje, iš tikrųjų egzistuoja. Apie jo slogutį jau po peržiūros pasakojo mano feisbuko paskyros sekėjai, gyvenantys Vokietijoje.
Tai štai apie tą barą ir serijinį žudiką Fritzą Honką ir pasakoja Akinas... Slogutį dar pastiprina šlykščiai saldžios aštuntojo dešimtmečio dainelės, upeliai alkoholio, prievarta ir nuolatinės Honkos žudynės.
Šis filmas – tobula kelionė laiku. Tai yra veidrodis mūsų pačių, mūsų vertybių ir supratimo. Nelaimingų, istoriškai žalotų žmonių, kurių daugelis gelbstisi gerdami iki žemės graibymo. Pasiekdami dugną ir dar žemiau