Aukso fondas: meilės, mirties ir teatro visata Kęstučio Antanėlio ir Eimunto Nekrošiaus spektaklyje

Meilė ir mirtis Veronoje / Stanislovo Kairio nuotrauka
Meilė ir mirtis Veronoje / Stanislovo Kairio nuotrauka
Daiva Šabasevičienė
Šaltinis: Žurnalas „Legendos“
A
A

Valstybiniame jaunimo teatre Vilniuje 1982 metų rugsėjo 15 dieną įvyko šiandien jau kultiniu tapusio spektaklio – Kęstučio Antanėlio „MEILĖ IR MIRTIS VERONOJE“ – premjera. Režisierius Eimuntas Nekrošius pastatė pirmąją lietuvišką roko operą. Simboliška, kad būtent su ja atidaryti naujieji teatro rūmai Arklių gatvėje. Tai buvo ir savotiškas pagarbos ženklas pirmajam Jaunimo teatro spektakliui „Romeo ir Džuljeta“, 1966 metais režisuotam Aurelijos Ragauskaitės.

Nekrošius taip pat mąstė apie dramos spektaklį, bet nebūtų Nekrošius – padarė kur kas daugiau, nei numatęs. Jo intuicija buvo ypatinga: 1982-aisiais roko opera tapo laisvės, jaunatviško maišto ir vakarietiškos kultūros simboliu, kitaip tariant, rimtu protestu prieš kanonizuotą sovietmečio kultūrą.

„Meilė ir mirtis Veronoje“ nuo pat pradžių buvo laikoma vienu svarbiausių Lietuvos teatro istorijos įvykių: sujungė stiprią dramatinę režisūrą ir modernią muziką. Kompozitorius Kęstutis Antanėlis sukūrė galingą, melodingą ir emocingą roko operą. Atskiros melodijos išlikusios atminty kiekvieno, kuris nors kartą matė šį spektaklį.