Šiandien terminas „akademizmas“ skamba kaip kritika. Žodis, kuriuo buvo vadinama XIX amžiaus dailės kryptis, tapo bendrinis, bet jo esmė nepakito: jis vartojamas kalbant apie saloninę dailę ir autorius, kurie baidosi saviraiškos. Bet taisyklė nebūna be išimčių. Patikrinkime?
**Jeano Auguste’o Dominique’o Ingreso** (1780–1867) kūryba padarė didesnę įtaką moderniajai dailei nei progresyviausių jo kolegų. Aišku, maestro būtų nustebęs ir net pasipiktinęs, jei kas nors jam būtų išbūręs tokias perspektyvas. Jis buvo idėjinis akademistas, vertino tik aukštuosius žanrus (istorinius, alegorinius, mitologinius paveikslus) ir skelbė, kad svarbu puoselėti tradicijas, o ne vaikytis naujovių.
Modernistai nebūtų norėję draugauti su tokiu retrogradu. Jei ne vienas „bet“. Ingresas stengėsi laikytis savo teorijos, bet meninė intuicija jam vis kišdavo koją: jo biblinės ir antikinės scenos kirtosi su neoklasicizmu, buvo per daug spalvingos ir gyvos, turėjo viduramžių ir Renesanso kvapo.