Net baisu prasitarti, kad dienos tema – AUKŠTAKULNIAI. Mados kontekste jie nyksta kaip dinozaurai. Na, patys gal ir nenyksta, veikiau bliūkšta jų mitas: nuostata, kad kulniukai – moteriškumo simbolis. Tapo senamadiška tikėti, kad jie moterį pakelia nuo žemės – ir tiesiogiai, ir metaforiškai: kad su aukštakulniais ji labiau pasitiki savimi, yra gražesnė, geidžiamesnė.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.
Daug šimtmečių batų kulnai buvo siejami su įtaka ir erotika. Bet tai – praeitas etapas. Nūnai paradui vadovauja pragmatiška tūkstantmečio karta ir lyčių sulyginimo šalininkai: vieni kulną užkonservuotų ir įkištų į kunstkamerą, kiti jį įmestų į laužą – kaip inkvizitoriai, deginę viską, kas klibino jų valdžią. #metoo judėjimo aktyvistai irgi mielai atsikratytų aukštakulnių. Nes pastarieji vyrų sąmonėje atrodo kaip provokacija, prilygstanti mini sijonams, gilioms iškirptėms ir viskam, kas įaudrina patiną.
Laikas patikslinti, kad kalbame ne apie penkių centimetrų kulniukus ir ne apie darbo sutarčių reglamentus. Stilingos merginos aukštesnių kulniukų privengia, nes dabar – sportbačių metas. Net kai pastarieji avimi su vakarinėmis suknelėmis, tai yra ne skandalas, o mada. Beje, sutikta ovacijomis. Turbūt ne viena dama turseno per miestą su nulaužtu kulniuku rankoje ar, vos įsėdusi į taksi, išnirdavo iš batų, kad suprastų, kas yra tikroji palaima. Jau neminint gėdingų biografijos momentų, kai seksualieji kulnai iškrėsdavo kiaulystę ir jų savininkė griūdavo paslika. Nes papildomi centimetrai – ne tik pramoga, kartais jie reikalauja geros fizinės parengties ir titaniškų pastangų.
Aukštakulniai dabar liko kone marginalai. Aišku, visada galima įrodyti, kad tai – netiesa.
Victoria Beckham vis dar vaikšto lėtai ir atsargiai.
Spauda ją praminė kulniukų karaliene ir pasaulį įtikino, kad poniai tokie bateliai būtini kaip undinei uodega. Skirtumas tas, kad undinė mirksta vandenyje su visais pelekais, o Victoria nusimeta aukštakulnius tik baseine ar vonioje. Kitur ji nenuvilia paparacų: šie fiksavo jos kulnus miškuose, pievose, pūsnyse ir ant ledo, net – ant bėgimo takelio. Pastarąjį reklaminį pokštą daugelis įvertino kaip realų faktą: jei ši poniutė principingai neavi sportbačių, turėtų juos ignonoruoti ir sporto salėje...
Aristokratų pramogos
Beprasmiška diskutuoti, ar Victoria – vieniša avinti aukštakulnius ir ar kulniukų era iš tiesų baigėsi. Mada savo favoritus labai dažnai keičia. Ir aukštakulnių istorija rodo, kad jie ne visada būdavo toleruojami, bet lyg niekur nieko grįždavo. Ir mados hierarchijoje jų vieta yra arčiau sosto nei sandalų.
Pirmoji aukštakulnių užsimanė Kotryna Mediči – intrigantė, sąmokslininkė ir šiaip nejautri ponia, be skrupulų nuodijusi visus, kas painiojosi jos vyro ir vaikų kelyje į valdžią. Kai ji susižadėjo su Henriku II, šis buvo pametęs galvą dėl Diane de Poitiers. Mažutei (vos 150 centimetrų ūgio) Kotrynai žūtbūt reikėjo papildomų centimetrų: ji naiviai tikėjo, kad kulniukai padės pranokti konkurentę. Nepadėjo. Henrikas II iki pat mirties mylėjo Diane: augino bendrus vaikus, dovanojo jai pilis ir atsiklausdavo, kaip dažnai gali lankytis žmonos miegamajame...
Kulniukai iškart tapo ne tik gero skonio, bet ir turtinės padėties ženklu.
Kita vertus, jie – skobti iš medžio, 12–13 centimetrų aukščio – buvo tikras kankinimo įrankis. Keltis ir kulno kampas būdavo tokie nepatogūs, kad damos vaikščiodavo kaip robotai. Aptirpusias jų kojas slėpė sijonai, bet nuo to nebuvo geriau. Tad prestižinių batų visos atsikratė su dideliu palengvėjimu – tą pačią dieną, kai karalienė mirė... Pamirškite Charleso Perrault „Pelenę“. Joje pasakojama būtent apie tą laiką. Vargšė mergaitė su savo krištolo kurpaitėmis būtų ne tik nepabėgusi, bet ir nepaėjusi.
Kulniukų renesansas prasidėjo maždaug po pusšimčio metų Versalyje. Jo iniciatorės buvo ne damos. Nekištume galvos po giljotina, kad silpnoji lytis buvo visiškai niekuo dėta, bet pakilti nuo žemės prireikė ne jai. Šiuokart lemtingo apavo autorius buvo Karalius Saulė. Jo garbei reikia pasakyti, kad vyrą įkvėpė ne nuodytoja Kotryna, o raitininkai: Liudvikas XIV atkreipė dėmesį į jų kulnus (šių reikėjo, kad aulinukai neslidinėtų kilpoje) ir nutarė tą plokščią daiktą suploninti ir paaukštinti.
Ko gero, Liudvikas XIV, turėjęs tuntą meilužių, prastai jautėsi, kai šokdavo su aukštesne madam ar pasistiepęs ją bučiuodavo.
O gal Napoleono kompleksas atsirado anksčiau už patį Bonapartą, ir spindulingasis karalius norėjo į visus žvelgti iš aukšto. Jis nebuvo toks žemas (169 centimetrų), kad atrodytų beviltiškai, tačiau kulnai – 13 papildomų centimetrų – buvo saliamoniškas sprendimas. Karališkasis reglamentas skelbė, kad panašius batus gali avėti tik įtakingi, turtingi, politiškai patikimi asmenys. Liudvikas XIV nepasitikėjimą savimi slėpė pagal geriausias detektyvo tradicijas: juk kai akmenukas guli tarp kitų panašių akmenų, niekas nesvarsto, kur šuo pakastas. Tačiau monarchas neketino būti savas tarp savų ir išskirtinumą rodė avėdamas raudonkulnius. Net aštuntos kartos aristokratas galėjo netekti galvos, jei būtų pasikėsinęs į šią spalvą. O pasikėsinti drįso tik Christianas Louboutinas – praėjus keliems šimtams metų. Nors, aišku, jis tikina, kad idėja raudonai dažyti pakulnes gimė spontaniškai – išpylus buteliuką nagų lako...
Moterys neskubėjo perimti aukštakulnių mados. Jos ryžosi naujiems išbandymams tik tada, kai stiliaus diktatorė madam Pompadour, apžiūrėjusi meilužio Liudviko XV batus, nutarė, kad tokių taip pat norėtų. Aišku, markizei padarė įspūdį ne ant batų siuvinėtos batalinės scenos, o kulniukai: ji buvo 152 centimetrų ūgio ir pavargo vaikščioti užvertusi galvą. Sakoma, kad Pompadour patobulino avalynę: jos laikais kulniukai buvo patraukti iš bato galo į vidurį. Tačiau ponios amžininkas garsusis mergišius Casanova, pabendravęs su prancūzų poniomis, markizės kulnų neįvertino: dienoraštyje rašė, kad rūmų damos nepaeina, tad liuoksi kaip kengūros.
Vėliau ponios nebeliuoksėjo: aukštakulniai tapo tokie nepatogūs, kad jos galėjo tik slankioti – ir tai pasiremdamos lazdele.
Paradoksalu – nepatogumai tapo privilegija.
Žemo rango moterys avėjo patogiai, kad galėtų dirbti, o baltarankės kankinosi: kuo buvo kilmingesnė, tuo aukštesnius kulniukus privalėjo rinktis. Net buvo patvirtinti įstatymai, reglamentuojantys kulniukų priklausomybę nuo titulo. Šios varžytuvės baigėsi tik įsiplieskus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, kai aukščiausių kulniukų savininkės atsidūrė giljotinoje.
Stiletų triumfas
Norime dar kartą apsidrausti: mus domina tik aukšti kulnai. Platformas atmetame, nes šios daug amžių buvo naudojamos dėl praktiškumo – kad damos nemirkytų padurkų gatvės atmatose. Aukštakulniai – kas kita: siuvinėti šilku, puošti kaspinais, inkrustuoti brangakmeniais, jie buvo neatsparūs purvui, nepatogūs, nepraktiški. Ir tokie yra ligi šiol.
Tačiau XX amžiaus pradžioje kulniukai prarado išskirtinį statusą. Jie tapo prieinami ir ponioms, ir jų tarnaitėms. Žinoma, brangi avalynė skyrėsi nuo pigios, tačiau vyrai, dėl kurių ji buvo perkama, nelabai išmanė, kas yra kas. Svarbiau tai, kad apsiavus aukštakulnius jau buvo galima eiti ilgus nuotolius. Juos savo pasirodymams ėmė rinktis šokėjos, vėliau – džiazo epochos fleperės, per naktis trypdavusios šokių salėse.
O amžiaus viduryje prasidėjo tikrasis kulno triumfas ir pakilo į neregėtas aukštumas
. Kam reikėtų kabinti medalį už stebuklingas permainas? Žmogui, sugalvojusiam, kad kulnus gali atstoti metalo strypai, aptraukti oda ar kita medžiaga. Jam ačiū ir už tai, kad tokie kulniukai buvo praminti stiletais, nes pasirodė panašūs į tribriaunį durklą. Deja, medalis niekam neatiteko, nes atsirado net trys kandidatai. Visus juos verta paminėti kaip garsiausius šimtmečio batsiuvius.
Pirmasis – André Perugia, italų kilmės paryžietis. Jis mėgo sakyti, kad moters individualybę atskleidžia pėdos. Tik keista, kad pastarosios jam rūpėjo. Kai Perugia pasirodydavo „I. Miller“ batų fabrike (dirbo su šia bendrove), visi darbininkai išsibėgiodavo: jie nesuprato maestro fantazijų. Išties, batai pagal Picasso ar kitą kubistą Braque, atrodantys kaip silkė ar velnio kanopos, baidė ne tik jų gamintojus, bet ir moteris. Smagu, kad Perugia projektai įkvepia dabarties dizainerius, bet genijumi vadinamam vyrui kartais tekdavo nusileisti ant žemės. Ir tada jo aukštakulnius pirkdavo miuzikholo „Folies Bergère“ žvaigždės Josephine Baker, Gloria Swanson, Pola Negri.
Antrasis kandidatas – prancūzas Roger Vivier, vadinamas avalynės Faberžė. O batų lyginimas su auksu ir brangakmeniais inkrustuotais kiaušiniais rodo, kad meistras nebuvo minimalistas: mėgo prašmatnią, gausiai dekoruotą avalynę. Ji visiškai neatitiko prieškario ar pokario DNR. Tačiau Vivier šilko bateliai su nėriniais, akmenimis, perlais buvo paklausūs: antai karalienė Elizabeth II juos avėjo per karūnavimo ceremoniją, net bitlai buvo šio prancūzo klientai. Tačiau apie tai, kad jis pirmasis į kulnus įkišo metalo strypus, kalbama atsargiai. Nes jau prieš šimtą metų tie ploni kulniukai nelūždavo, kažkas juos laikė.
Italas Salvatore Ferragamo irgi nevadinamas stiletų autoriumi.
Esą juos išrado kažkas kitas, o jis tik patobulino kulno strypą: pristatė jį 1953 metais ir tai tapo sensacija. Ferragamo – simpatiškiausias iš trijų pretendentų į medalį. Jis studijavo mediciną, gerai išmanė anatomiją ir tai, kaip pėdos padėtis formuoja ir galbūt žaloja mūsų kūną. Tad jo bateliai visada buvo gana patogūs ir saugūs. Vyras trumpą laiką dirbo Holivude ir ten įsimintas daugelio aktorių, vėliau gyveno Florencijoje. Jo gerbėjoms teko su tuo taikytis. Vindzoro hercogienė kiekvieną pavasarį važinėdavo į Italiją tik dėl „Salvatore Ferragamo“, o Greta Garbo, nors sakydavo neįtraukianti į savo kūrybinius planus Florencijos, vienu sykiu ten nupirkdavo 70 porų Ferragamo batelių. Tingu aiškintis, kokių veiksmų imdavosi Marilyn Monroe, bet ir filmuodamasi, ir gyvenime ji avėjo šio dizainerio stiletus...
Yra daug talentingų kūrėjų, savaip tobulinusių kulnus, kad jie būtų patogūs ir stabilūs. Visų nesuseksime, o ir nereikia, nes dizainerių tikslas buvo ne konstrukcija, o estetika. Ji kito dažniau už pajūrio orus: kulnai buvo siauri kaip virbalai ir platūs kaip krėslo kojos, visiškai tiesūs ir raityti it rokoko skulptūros, vieniši ar palaikomi platformų. Tiesa, pastarosios kartais būdavo neišvengiamos: kai Vivienne Westwood batelių kulnas pasiekė 25 centimetrus, tik plytos pločio platforma galėjo būti garantija, kad juos apsiavusi galės pajudėti... Žodžiu, kulno evoliuciją palikime ekspertams. Užuojauta jiems – laukia titaniškas darbas. O mes apsiribosime pasvaičiojimais, kodėl tie stiletai tokie populiarūs.
Limuzinų mergaitės
Net dabar, kai madą pasiekė NASA technologijos, aukšti kulniukai sunkiai siejami su kojų komfortu. Ir terminas „limuzinų mergaitės“ tai patvirtina: jomis vadinamos madistės, kurios esą nužirglioja keletą metrų iki automobilio ir vėliau gali užimti tik sėdimą ar gulimą padėtį. Aišku, kokia nors „Christian Louboutin“ raudonpadžių savininkė dievagosis, kad tie bateliai – patogūs kaip šlepetės. Bet dažniausiai tai tvirtina suinteresuotos damos. Kadaise Naomi Campbell, gavusi viešųjų darbų už chuliganizmą, į bausmės vietą nukulniavo su louboutinais. Ir apie tai spėjo pranešti visiems žurnalistams. Buvusio supermodelio reitingai šoktelėjo į viršų, ir Louboutinui buvo padaryta paslauga: jau kitą dieną užsakyta 12 tūkstančių porų tokių batų.
Aukštakulniai pirmiausia traukia tuo, kad yra seksualūs. Turint drąsos, galima pasiginčyti, bet seksualumo šalininkai turbūt nėra matę mūsų „Mados infekcijų“, kai takeliu eina siaubo kaustomos mergaitės ir galvoja tik apie tai, kaip išsaugoti sveikas kojas ir savigarbą, o nuščiuvusi publika žiūri – tėkšis ar nuklibinkščiuos iki kulisų? Italų mokslininkai mano, kad avint aukštakulnius treniruojami dubens raumenys: nauda dviguba – moteris ne tik traukia vyrų dėmesį, bet ir gali patirti gilesnį, stipresnį orgazmą. Paeksperimentuokime, gal kažkam pagerės gyvenimas. Bet realesnė yra mistika – prietarai, siejantys aukštą keltį su moters galia, seksualine jos įtaka. Jau VIII amžiuje Anglijoje buvo tikima, kad aukštakulnius avinčios moterys yra pavojingos – vyrus apkeri labiau už raganas. Ir nemanykime, kad tai praeitis. Mitai gajūs.
Aukšti kulniukai siejami su fetišizmu. Juos avėjo ir avi visos striptizo šokėjos ir sekso dievaitėmis vadinamos aktorės. Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečių kareiviams dalytuose atvirukuose pin-up mergaitės irgi demonstravo aukštakulnius. O modeliai ant podiumo ir dabar krinta kaip rudens lapai (ne tik Vilniuje, bet ir Paryžiuje, Milane), nes aukšti kulnai privalomi seksualios moters įvaizdžiui. Kodėl kokiame nors vyrų žurnale ar baltinių reklamoje pusnuogės gražuolės yra su aukštakulniais? Juk tai nelogiška: vonioje ar miegamajame apsinuoginusi moteris būna basa arba su šlepetėmis. Matyt, baltiniais ir nuogybe nepasitikima – reikia papildomo afrodiziako.
Kokia nors Gigi Hadid avėdama aukštakulnius kuria iliuziją, kad jie aukština, gražina figūrą. Tačiau merginai nieko netrūksta: yra 179 centimetrų ūgio, liekna. O išties žemą moterį keliolikos centimetrų kulnai paverčia karikatūriniu personažu. Bet ši avalynė – nekvestionuojama. Mes ilgai ieškome tinkamo sijono ar švarko, o aukštakulnius imame nedvejodamos, jei tik jie krinta į akį.
Aukštakulnių mitą labiausiai kursto reklama. Kaip reaguotume, jei, tarkim, Beatos Nicholson laidoje kokia nors viešnia atsidėkodama jai dovanotų brangias basutes ar aulinukus? Nespėliosime, Lietuvoje taip nebūna. O štai Jessica Seinfeld savo kulinarijos knygą pristatė su Oprah Winfrey ir šiai dovanojo 21 porą „Christian Louboutin“. To pakako, kad raudonpadžiai bateliai taptų kiekvienos moters svajone. Kaip ir „Manolo Blahnik“, su kuriais Sarah Jessica Parker seriale „Seksas ir miestas“ vaikšto, laksto, šoka į tolį ir į aukštį, klykia, kai vagys nuplėšė manolus, o rankinės nepaėmė. Tačiau kinas yra kinas, o gyvenime Parker baidosi aukštų kulnų ir per patrankos šūvį apeina Blahniko salonus...
Vienas mados žurnalas bandė nusakyti aukštakulnių esmę: „Sex on legs – mad, bad and dangerous.“ ( „Seksualios kojos – varančios iš proto, geidulingos ir pavojingos.“) Gal tikrai moterims reikia ne tik romantikos, bet ir agresijos. Na, ne tokios kaip filme „Vieniša baltoji moteris“ (1992), kuriame Jennifer Jason Leigh herojė suvarė kulniuką meilužiui į akį. Nors ir šis atvejis nėra tik scenaristo vaizduotė: kriminalinėse kronikose aprašoma daug atvejų, kai batų kulnais buvo luošinami ar žudomi žmonės.
Po Rugsėjo 11-osios Manolo Blahnikas net buvo priverstas atsisakyti savo pasididžiavimo – adatomis vadinamų titano kulnų, nes jie oro uoste gali būti panaudoti kaip durklai.
O kad pačios moterys netaptų aukomis, niujorkietė Jennifer Cassetta surengė kursus, kuriuose moko ne šiaip kumščiuotis, o naudotis kulniukais kaip šaltuoju ginklu...
Pabaigoje – arbatinis šaukštelis deguto. Paparacai kartais fotografuoja žvaigždžių galūnes. O tai – visai neglamūrinis vaizdas: išpampusios gyslos, pleistrai, nuslydusios į bato priekį pėdos. Esama statistikos, kad aršiausios kulniukų mėgėjos neišvengiamai anksčiau ar vėliau patenka pas medikus: dėl venų, stuburo bėdų. Na, ir kas? Moterys neišsižadėtų aukštakulnių, net jei tai grėstų amputuoti kojas. Tad laukime istorijos tęsinio.