Aurelija Ignotaitė – energijos ir geros nuotaikos bomba, kuri greitai išmokytų angliškai net ir ateivius

Sunku išsyk vedžioti tris šunis?

Rėkimas padeda: „Ei, kur eini?!!“, „Grįžk, sakau!!!“, „Kur puoli, po galais!!!“ Ramiai nepavedžiosi. Trečioji kalytė paimta iš prieglaudos, šlykštoko charakterio, bet atostogaudama Vietname pamačiau jos nuotrauką ir iškart parašiau kolegei kaunietei: „Skamba beprotiškai, bet paimk ją iš prieglaudos, palaikyk mėnesį, kol grįšiu.“ Jei turiu pinigų, laiko ir vietos, kodėl kokio vargšo nepriglaudus? O du šunis verta turėti dėl to, kad tas vienas neliūdėtų.

Verslą pradėjote prieš devynerius metus, buvote labai jauna, bet ne naivi. Ko išmokote?

Pirmiausia – daug ko neimti į galvą. Anksčiau labai jautriai ir asmeniškai priimdavau kiekvieną kliento skundą – aišku, skundžiasi jie retai, ir tai dažniausiai vaikų mamytės, kurios turi nenusakomai keistų pastabų. Pavyzdžiui, viena neseniai surašė be galo ilgą laišką su pretenzijomis, kad grupėje per pamoką kitas bendraamžis kreipėsi į jos vaiką ne vardu, o žodžiu „žmogau“...

Visada buvote maištinga asmenybė?

Visada! Na, tiksliau, nuo paauglystės. Iki kokių dvylikos metų buvau labai nuskriaustas vaikas, iš manęs tyčiodavosi mokykloje – buvau iš neturtingos šeimos, į pamokas ateidavau aprengta kaip klounas. Pamenu, gal penktoje klasėje turėjau batus iki pusės šlaunų – tokia ačkarikė su kietai supinta kasa ir žvejo batais. Dar toje Klaipėdos mokykloje buvo madinga nesimokyti, o aš buvau ta keista merga, kuri kitaip atrodė, gerai mokėsi ir neturėjo tėčio – visos prielaidos tyčiotis. Kai dėl išgyvenimų įsivariau skrandžio opą, mama iškart pervedė į kitą, gerą, mokyklą – ten atsigavau. Ėmiau garsiai kalbėti per pamokas, nes anksčiau tik mykdavau arba šnabždėdavau. Viskas apsivertė, kai viena mokytoja nusiuntė mane į viešojo kalbėjimo anglų kalba konkursą. Maniau, tikrai kelnes pridėsiu. Bet persilaužiau – nuo tos dienos nebebijojau kalbėti prieš jokią auditoriją. Iki šiol man kalbėti viešumoje yra kaifas!

Tikite, kad esate tiesiog sukurta anglų kalbai?

Taip. Anglų kalba man kaip skydas, nes žinau, kad ją moku daug geriau už bet kurį žmogų auditorijoje, – tai suteikia pasitikėjimo.

Tik baigusi mokyklą beveik metams išvažiavote į Londoną. Kodėl?

Turbūt priešinausi spaudimui, kad iškart reikia „kur nors įstoti“. Nes jei to nepadarai, tėvams būna baisi trauma, lyg tas jų vaikas būtų brokuotas. Be to, norėjosi legaliai pabėgti iš namų – gyvenau su mama, močiute ir dar teta. Visos buvo griežtos: muzikos garsiai neleisk, draugų nesivesk, niekur neik, mokykis. O kai dar gyvas buvo senelis, prisidėdavo toks, sakyčiau, originalus jo humoro jausmas. Pamenu, kai buvau kokių dešimties, pamačiau virtuvėje ant stalo neregėtą daiktą, kuris, pasirodo, buvo galvijo kepenys. Pasilenkiu, žiūriu, uostau: „Kas čia???“ Senelis stebi, sako: „Uostyk uostyk, gal suprasi...“ Pasilenkiu, o jis tik bumbt! Stumtelėjo mano galvą – o aš veidu į kepenis! Pasikeliu visa kruvina... Taigi nenuostabu, kad norėjau pagyventi pati sau: baigiau mokyklą, susimečiau daiktus ir išvažiavau. Džiaugiuosi, kad taip padariau, – Londone išmokau gaminti valgyti, meluoti, susirikiuoti savo kasdienybę, siūlytis į darbą. O grįžau suvokusi, kad niekada o niekada nepardavinėsiu savo fizinės jėgos. Dirbau šūdiniausius įmanomus darbus, man prasidėjo panikos priepuoliai, grįžau visiškai ištaškiusi sveikatą: pervargusi, perdžiūvusi, nervinga. Pamenu Naujuosius metus kažkokiame bare su kažkokiais airiais: nei man jie įdomūs, nei aš su jais turiu ką bendro, – bloga ir liūdna. Vieną rytą po aštuonių mėnesių Londone tiesiog atsikėliau, tuometinio savo vaikino paklausiau, ar važiuoja su manimi; jis atsakė, kad lieka, o aš parvykau. Įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti anglų filologijos. Pamenu, skambinu mamai ir sakau: „Mama, tas Vilnius toks baisus miestas, aš po mokslų tikrai grįšiu!“ Išlipau autobusų stotyje ir tas rajonas pasirodė baisiau baisumo, nors po dviejų mėnesių, kai pamačiau daug sostinės pliusų, buvo visiškai aišku: į jokią Klaipėdą aš negrįšiu.

Buvote tyli uoli zubryla?

Ne, buvau žiauriai šlykšti dėstytojams. Visada prie ko nors kabinėdavausi, tyliai prunkšdavau į saują. Šnabždėdavausi ir šaipydavausi. Bet jie negalėdavo rašyti blogų pažymių, nes man puikiai sekėsi. Stengdavausi ar nesistengdavau – visada būdavau tarp pačių geriausiųjų. Tačiau mane iki šiol prisimena. Visai neseniai buvau užėjusi į katedrą ir išgirdau balsų chorą: „Ooo! Ignotaitė!“ (Suprask: „Šita vėl čia…“) Man patinka žmones šiek tiek paerzinti… Studijuodama iškart pasijutau savo vietoje: prisipažinsiu, kad man labiau patinka būti protingai tarp kvailesnių nei protingai tarp protingesnių. Yra tokių, kuriuos motyvuoja kažką vytis, bet manęs – ne: jei apsidairau, kad būsiu kiečiausia ar viena kiečiausių bet kokioje žmonių grupėje, iškart apima azartas – galiu eiti labai toli.

Įsivaizdavote save, mokytojaujančią eilinėje mokykloje?

Ne, rinkausi prestižiškesnes, išbandžiau ir privačias. Būtų buvę visai gerai, bet nepatiko popierių pildymas – visa ta mokyklinė biurokratija. Tai aš turėdavau tokią „parodomąją programą“: per tris mėnesius visus apžavėdavau, paskui išeidavau kitur, pasakiusi, kad – ne, man netinka. O netikdavau aš pati dėl visokiausių keistų dalykų: tai kolegoms užkliūdavo per ryškios mano pėdkelnės, tai per garsus juokas. Be to, vis prisimindavau savo klasės auklėtojo žodžius: „Jei nori būti kirpėja – turėk savo kirpyklą, jei kepėja – kepyklą, o jei nori būti mokytoja – atsidaryk savo mokyklą.“ Tai man įstrigo visam gyvenimui. Visur, kur dirbau kitiems, supratau, kad jie nori tylios kuklios pelės, o aš buvau kitokia. Todėl pradėjusi savo verslą susirinkau visus, panašius į save, – tuos, kurie nuolat kam nors užkliūdavo. Tai esą per garsiai kalba, tai kitiems trukdo, tai vis išsišoka. Užtat mokiniai klausia: „Ką jūsų kolektyvas valgo???“ Nes mes visi užsivedę.

Jums niekas nesakė, kad anglų kalbos mokyklų yra ant kiekvieno kampo?

Sukiojo pirštą prie smilkinio. Ir šaipėsi: „Oi oi, kokia „originali“ verslo idėja...“ Taip, prieš devynerius metus buvo labai stiprių konkurentų. Bet aš žinojau, kad net jei ir nepasiseks, be darbo neliksiu, nes sugebu save išlaikyti nuo 19 metų. Niekada nebijojau atsitraukti, kad paskui galėčiau vėl pulti pirmyn. Viską darydavau iš nuojautos – be jokių verslo studijų ir be jokios patirties, bet, keista – net jei visi tvirtindavo, kad užsilenksiu, giliai širdyje jausdavau, kad viskas bus gerai. Ir buvo. Pradėjau nuo savo virtuvės – iš pradžių buvau viena darbuotoja. Imdavau visus, kas tik ateidavo, reklamavausi per skelbimus, be to, dar studijuodama, jau nuo pirmo kurso, turėjau mokinių, taigi mano pažinčių ratas vis plėtėsi. Aišku, niekada nesakydavau, kiek man metų – kad man 24-eri, meluodavau ilgai, nes žmonės tikėdavosi solidesnės mokytojos. Taip tuo įtikėjau, kad vėliau pati pamiršdavau, kiek iš tikrųjų man metų. Kai buvęs draugas išspyrė iš buto, išsinuomojau patalpas. Ir drebėdavau, kad nepritrūktų pinigų mokesčiams. Su skaičiais nedraugauju, bet pinigus skaičiuoju puikiai.

Nebuvo juodų dienų, kai manėte, kad teks bankrutuoti?

Prieš penkerius metus, gruodžio mėnesį, kai išsinuomojome didžiules brangias patalpas geroje vietoje. Prieš tai visi mane atkalbinėjo, kad jų neimčiau, nes juk labai brangu. Bet man jos patiko. Išmokėjome algas ir sąskaitoje liko... 16 litų. Žinojau, kad po trijų savaičių bus daug įplaukų, bet kaip išgyventi ir susimokėti krūvą mokesčių iki tol? Tuomet jau turėjome penkis studijos filialus... Parą sėdėjau parėmusi galvą ir mąsčiau, ką daryti. Bet sumąsčiau. Paskambinau draugei, kuri turėjo pigių internetinių pasiūlymų portalą, ir mes per parą pardavėme kuponų už 16 tūkstančių litų. Tie pinigai, nukritę tarsi iš dangaus, mane išgelbėjo. Daugiau tokios situacijos nebuvo ir, tikiuosi, nebus.

Kaip atsirenkate mokytojus?

Ne pažymiai ir diplomai yra svarbiausi kriterijai. Nepatinka maistas be druskos ir žmonės be „druskos“. Žmogus turi būti gyvas! Jei klasėje prie lentos pastatysime nuleipusį vaiduoklį, kosintį dulkėmis ir kažką murmantį po nosimi, niekas nenorės su juo turėti reikalų. Žmonės moka pinigus, jie ateina vakarais po darbo ar mokslų, jie pavargę, liūdni, nori mokytis džiaugsmingai, o ne nykiai. Reikia užsidegusio mokytojo, kuriam pirmiausia patiktų tai, ką jis dirba. Aš visada žinojau, kad pas mus bus kitaip, nes ir valstybinėse mokyklose man neišeidavo dėstyti taip, kaip reikia – labai rimtai. Užtat net šūkis mūsų toks: „Mokytis smagu!“ Man patinka papirkinėti žmones, ypač tuos, kurie ateina turėdami išankstinių skeptiškų nuostatų: „Ir ką gi čia man dabar parodysite?..“ Man patinka gauti grupę, kuri manęs nepažįsta ir iš pradžių net šiek tiek nemėgsta. Mane užveda tos pirmos minutės prieš auditoriją, tas žaidimas „kuris – kurį“. Išsirenki labiausiai susiraukusį veidą ir padarai taip, kad jis nusijuoktų, – lyg žaistum „šalta, šilčiau, šilčiau, karšta“. Kartą atėjo į pamoką svarbias pareigas vienoje įmonėje turinti moteris, atsisėdo į kampą ir keturiasdešimt minučių svilino mane nepatenkintu žvilgsniu. Ir taip bandau tą jos veidą praskraidrinti, ir kitaip – na, niekaip nepavyksta. Ir tada surizikavau. Po vieno mano juokelio ji galėjo arba supykti, atsikelti ir išeiti, arba nusijuokti. Stojo ilga pauzė... O paskui ji pradėjo prunkšti – taip, kad niekaip negalėjo liautis. Ir nuo tol – mes draugės jau kokie aštuoneri metai.

Bet gal ne dėl visų taip stengiatės?

Jei matau, kad tai „ne mano“ žmogus, nesistengiu. Jei arogantiška mina tėkšteli: „Aš čia susimokėjau nemažai, tai ką jūs galite pasiūlyti?“ Arba jaučiasi kaip atėjęs į parduotuvę: „Duokite man mokytojų CV, aš pasirinksiu. O kokia to ar ano patirtis?“ Tada sakau, kad galiu duoti žmogų, turintį dvidešimties metų dėstymo patirties, bet iš nuobodulio teks apsiverkti jau per pirmąją pamoką, arba galiu pasiūlyti devyniolikmetį, kuris taip apžavės, kad po pamokų norėsis mokytis prabudus vidury nakties. Būna, kad kuris nors išpučia akis, pamatęs mūsų puikiuosius Algio Kriščiūno plakatus ant sienų: „Koks čia vaikų darželis? Kokie čia supermenai? Ką tai reiškia? Jūs, žinote, kažkokie neoficialūs...“ Ačiū Dievui, dabar jau turiu galimybę atsisakyti klientų ir nesilaikau požiūrio, kad jis – visada teisus. Mes nesame „oficialūs“. Ir – taip, aš labai myliu ir lepinu savo darbuotojus, nes suvokiu, kokie jie svarbūs. Jie apšokinėti, reguliariai vežami į šiltuosius kraštus ir nedusinami.

Pastebėjau, kad esate sporto fanatikė – nesiožiuodama sportuojate kasdien.

Dar paauglystėje supratau, kad jei skauda nugarą – judink užpakalį. Padėjo. Ir užsikabinau. Nėra nuotaikos, jei nepasportuoju. Mėgstu grupines treniruotes su muzika, kartais pažaidžiu skvošą. Ir dabar dar laikausi trenerio licenciją – greitai galėsiu oficialiai dirbti trenere.

Per maža veiklos?

Su savo balsu jau padariau viską. O su kūnu – dar ne. Todėl norėjosi iššūkio. Ir man jau 32-eji metai, ne tiek jau daug liko (juokiasi). Todėl po dvylikos metų pertraukos užvakar buvau darbo pokalbyje. Darbuotojai į tai keistai pažiūrėjo, aišku, santūriai palinkėjo sėkmės... Keista gi – bosė eina darbintis! Bet man smagu! Gal galėčiau ir savo sporto klubą atidaryti, bet pirmiau reikia suvokti, ar man ta veikla tikrai patinka.

Dienos grafiką turite?

Jei kas norėtų mane nužudyti, būtų labai sunku susekti, kada išeinu iš namų ir kada grįžtu. Sėdėtų automobilyje kileris ir džiūtų laukdamas. Nes kasdien – vis kitaip. Ir taip man labai patinka, leidžiu sau improvizuoti. Ir jei matau, kad jau kolegos ima rutinoje skęsti, imu galvoti, ką čia padarius: neseniai visus apkeičiau vietomis. Vieną savaitę visų filialų darbuotojai važinėjo dirbti į kitų biurus. Iš pradžių jie manė, kad išprotės, ypač tie, kurie važinėjo iš Kauno į Vilnių ir atvirkščiai, bet paskui tą patirtį ilgai džiaugsmingai atsiminė.

O kas vyksta asmeniniame gyvenime?

Vyksta tra-ge-di-ja. Aš niekada gyvenime nesu laukusi jokio žmogaus. O dabar laukiu. Visi, kas mane pažįsta, klausia: „Ir tu dar nenusispjovei?“ Ne. Tai į darbą atlekiu apsiverkusi, tai skrajodama iš laimės. Aš gi esu dramų karalienė – viską sugebu pakreipti taip, kaip norisi, išskyrus santykius. Gal kad nenoriu jų drungnų: arba žiauriai myliu, arba tikrai ne.

Per daug ir neslėpėte, kad pastaruoju metu jūsų meilės objektai buvo ne vyrai, o moterys.

Ne, neslėpiau. Pagijau nuo to labai seniai. O gal net nebuvau susirgusi? Gal tik su vyresniais žmonėmis tos temos neliečiu. Artimieji seniai viską žino, kai kurie patraukė pečiais, bet turbūt pamanė, kad iš Aurelijos galima visko tikėtis! Labai abejoju, kad kas nors iš mano šeimos būtų ne mano pusėje ir kada nors imtų dejuoti, kokia aš nevykėlė – nei vyro, nei vaikų. Apskritai tie, kurie itin komentuoja svetimus gyvenimus, dažniausiai patys būna labai nelaimingi...