Aurelijos istorija. „Pirmoji meilė mano gyvenimą pavertė pasaka“

Siųskite šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui „Pirma meilė nerūdija“ ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.

Dar dviejų istorijų autoriams padovanosime nepaprasto skonio kokybiško Lietuvoje gaminto šokolado „Chocolate Naive“ rinkinius.

Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite ČIA.

Aurelijos istorija.

Kai ką nors tikrai myli, supranti, kad be to žmogučio gyvenimas būtų bespalvis, bejausmis ir niūrus. Tik žiūrėdamas jam į akis pajunti, kaip ilgai to ieškojai, laukei ir tikėjaisi, ir viliesi, kad tokia laimė niekada nesibaigs.

Taip jaučiuosi ir aš, nes manoji meilės istorija gyvenimą pavertė pasaka. Mano vienintelė tikroji meilė pati mane surado. O aš jau maniau, kad taip lengvai tiesiog nebūna...

Tai prasidėjo 2014 metais. Gal ir banalu, bet susipažinome internetu. Jis man vis parašydavo trumpą žinutę ir tiesiog dingdavo keliems mėnesiams. Buvo išties labai keista. Peržvelgusi jo anketos aprašymą supratau, kad man tas žmogutis įdomus ir pabendrauti būtų tikrai smagu. Vien jau dėl to, kad anketoje buvo nurodyta, jog jis tiki likimu, kuris ir suveda dvi vienišas širdis.

Pakeliu ragelį. Skambina vaikinas, ir jau supratau, kad tai ta pati mano simpatija, tik dar labiau supykdė tai, kad pavadino jis mane ne tuo vardu.

Tai mane tiesiog pakerėjo, nes aš pati mąsčiau taip pat (visada buvau svajotoja). Jo nuotrauka taip pat buvo visai žavi. Žodžiu, tikrai norėjosi bendrauti. Tačiau netgi tada, kai dingdavo jis, o tada vėl atsirasdavo, tinkle nebebūdavo manęs. Ir taip jau susiklostė, kad po ilgo laiko prisijungusi pamačiau, kad kaip tik dieną prieš buvo jo gimtadienis. Pagalvojau, imsiu ir pasveikinsiu – žmogutis apsidžiaugs. Ir iš tiesų, nustebinti ir bent kiek pasišnekučiuoti pavyko.

Taip pasirašinėjus kurį laiką, jis paprašė mano telefono numerio. Ir tada kitą dieną nutiko keistas dalykas. Į savo mobilųjį gavau žinutę, kad atvažiuočiau pasiimti vyriškų trumpikių. Pagalvojau, „Ką?!?“. Juk tikrai nieko panašaus neužsakinėjau ir net nesiruošiau, nes juk net vaikino neturėjau tuo metu. Susinervinau, nes diena ir taip buvo sunki, tad nusprendžiau nekreipti dėmesio.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tobulėkime kartu. Juodasis Mėnulis (Lilit) – jūsų tamsioji praeities karma ir didžiausi nesuvokimai

Vėliau vėl atėjo žinutė: „Tai kada atsiimsite?“. Jau neprisimenu, ką atrašiau, bet kad nelįstų, kažką trumpai ir aiškiai. Taigi, įdomi pradžia.

Grįžau namo iš paskaitų ir žiūriu – tas pats numeris jau skambina. Pakeliu ragelį. Skambina vaikinas, ir jau supratau, kad tai ta pati mano simpatija, tik dar labiau supykdė tai, kad pavadino jis mane ne tuo vardu.

Mečiau ragelį. Pavadinau jį asilu, dar kažką prirašiau dėl vardo sumaišymo ir tik praėjus kelioms minutėms ir grįžus į protą supratau, kad pykti nebuvo ko. Puoliau atsiprašinėti ir galiausiai susitarėme susitikti.

Štai tokia linksmoji istorijos pradžia, prasidėjusi iškrėstu pokštu ir, kaip dabar jis man sako, „tai juk nebuvo nieko tokio, tiesiog sugalvojau ir tiek“. O jis toks išradingas tada dar neatrodė.

Pagaliau atėjo didžioji diena. Susitikome vėlai vakare (tik tada abu buvome laisvi) Katedros aikštėje. Jaudinausi. Staiga jis bakstelėjo man į nugarą. Atsisukau. Pagaliau pamatėme vienas kitą – abu atrodėme sutrikę ir nedrąsūs, tačiau taip buvo tik pradžioje.

Vėliau jau bendravome daug gyviau ir radome nemažai bendrų taškų. Nuo pokalbių apie keliones iki jo augintinio drakono (iš pradžių nesupratau, kaip tai gali būti, bet tai, pasirodo, buvo iguana). Netikėta buvo ir jo svajonė, visiškai sutapusi su manąja – norėjome paskraidyti oro balionu.

Na, tai buvo tik pradžia. Tą patį vakarą jis mane parvežė namo. Ir mano pats mieliausias prisiminimas įvyko būtent tomis paskutiniosiomis pirmojo susitikimo minutėmis – stovėjome ten, kur puikiai matėsi Televizijos bokštas, švietė auksinė pilnatis ir jau atėjo laikas atsisveikinti, kai jis, užklupęs mane netikėtai, pabučiavo pirmą kartą į žanduką.

Ir netgi dabar, kai praėjo jau pusantrų metų, atrodo, jog jaučiu jo nuostabų bučinį ant savo skruosto ir kiekvienąkart tai prisiminus, mano veidą nušviečia plati šypsena. Žinoma, tada buvau visiškai apkerėta. Patiko jis man. Buvo gražus, turėjo ką pasakyti, buvo toks pat romantiškas bei geraširdis kaip ir aš.

Ir ką jūs manot? Kai nesimatėm kelias dienas iš eilės (nes mūsų gimtinės yra skirtingai miestai), jis ilgai nesnaudė ir suorganizavo skrydį balionu. Tėvai labai įtariai žiūrėjo, nenorėjo manęs išleisti, tačiau aš jau skraidžiau ant sparnų ir dar spėjau išlėkti paskutiniu likusiu autobusu.

Pasitaikė nuostabus oras, ir mes pakilome aukštai aukštai. Buvo išties baisu, kadangi aš bijau aukščio, tačiau vaizdai ir jis nustelbė visas baimes. Tai buvo išties nepakartojama – ir svajonė įgyvendinta, ir romantikos per akis, ir pirmasis bučinys, tik šįkart jau į lūpas. Ech, kaip gera prisiminti mūsų pirmuosius, tačiau tokius drąsius žingsnius.

Vėliau mūsų laukė dar daugiau nuostabių įvykių: vandens parkas, kelionės į kaimynines šalis, į Vokietiją, pirmasis slidinėjimas kartu. Visa tai – vos per pirmąjį pažinties pusmetį.

Juk galėjome per pirmą pasimatymą nusivilti vienas kitu ir daugiau nesusitikti, o čia viskas klostėsi tik dar geriau – žmogutis nepabijojo skristi būtent su manimi – visiškai nepažįstama mergina, bet, kaip tokia patirtis parodė, tai buvo pats teisingiausias žingsnis ir pats romantiškiausias draugystės pradžios prisiminimas iki šiol.

Ir taip kartu leidžiant laiką, jau laisvai bendraujant, savaime atėjo suvokimas, kad aš myliu šį nuostabų žmogutį. Galvojau, ar jis taip pat jaučiasi, bet nenorėjau skubėti prisipažinti pati.

Vieną savaitgalį, praėjus mėnesiui nuo pirmojo susitikimo, jis mane nusivežė į Trakus. Ten vaikščiojome, fotografavomės, buvo išties romantiška. Staiga jis sustojo ir nepaprastai gražiai pasakė, kad... mane myli. Tą patį pasakiau ir aš, o tuomet, šviečiant vis dar skaisčiai rudens saulutei, mes pasibučiavome.

Vėliau mūsų laukė dar daugiau nuostabių įvykių: vandens parkas, kelionės į kaimynines šalis, į Vokietiją, pirmasis slidinėjimas kartu. Visa tai – vos per pirmąjį pažinties pusmetį. Visur ir visada buvome kartu. Negalėjome vienas be kito. Pasiilgdavome vienas kito. Ir net tada, kai jam buvo kelios bemiegės naktys baigiamajam darbui užbaigti, jis atvažiavo susitikti su manimi. Nors ir labai trumpam.

Taigi, mūsų meilės pasaka, prasidėjusi iškrėstais pokštais ir nesusikalbėjimu ir pasibaigusi neįtikėtinu charakterių panašumu, tęsiasi iki šiol – jau gyvename kartu ir esame labai laimingi.

Žinoma, kivirčų pasitaiko, nes esame nors ir labai panašūs, tačiau ir labai skirtingi, tačiau aš savo saulės spindulėlio pasiilgstu kiekvienąkart, kai nesame kartu.

Kai po ilgos darbo dienos pamatome vienas kitą, žinome, jog mūsų meilė yra stipri ir begalinė. Būtent tokį jausmą, kokį patiriu aš, linkiu patirti kiekvienam, nes tas žmogutis, kuris nuolat šypsosi tik tau, ir yra tikroji gyvenimo prasmė ir didžiausias džiaugsmas.

Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Pirma meilė nerūdija“.

Jame dalyvauti galite ir Jūs! Siųskite romantiškas, šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui adresu konkursai@ji24.lt ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.