Dviračiu jau išmaišei pietinę Naujosios Zelandijos salą: galima sakyti, kad pusę darbo padarei! Pirmo etapo pabaigą kaip nors atšventei?
Naujoji Zelandija – įspūdinga šalis: kasdien galima švęsti ir džiaugtis. Gal šiek tiek charakterio parodo gamta, nes dabar čia žiema, bet yra ir geroji pusė – šiuo metų laiku čia mažiau turistų, todėl populiariosios vietos ne taip apgultos žmonių. Tačiau vis tiek matau ne vieną autobusą su turistais iš Azijos: jie stengiasi pamatyti viską. Keliaudamas jaučiu, kad trumpos dienos. Na, ir daugiau lyja. Tačiau kol kas nebuvo daug dienų, kai permirkau kiaurai.
Smagu, kad pietinę salą jau išnaršiau, bet didesnė proga švęsti bus, kai baigsiu visą kelionę ir prie Naujosios Zelandijos padėsiu žalią check – būsiu įgyvendinęs dar vieną didelę svajonę.
Numynei daugiau kaip šešis tūkstančius kilometrų. Kokie jie buvo?
Jie nebuvo lengvi, ypač iš pradžių, kol kūnas įprato prie krūvių. Išvažiavau po filmo „Irklais per Atlantą“ kūrimo, jo pristatymo maratono, tad tikrai nebuvau pačios geriausios fizinės formos. Tačiau kai kasdien mini, įpranti. Tiesą sakant, bet kokia kelionė dviračiu nėra lengva. Vien pats dviratis sveria apie penkiasdešimt kilogramų, tad iššūkių yra...
Šiek tiek nusivyliau, kad čia sudėtinga su laukiniu stovyklavimu: šalyje daug taisyklių, apribojimų ir keliaujantiems