Irklais Atlanto vandenyną kapojote net keturis mėnesius, arba šimtą dvidešimt dienų. Ar jau pailsėjo kūnas, atsigavo rankos?
Nuospaudos – negyva oda, jos neskauda. Apskritai jaučiuosi gerai. Į savo kūną žiūriu kaip į įrankį. Jei mirsiu jo nesužalojęs – nepatyręs lūžių, įsipjovimų, be ligų, vadinasi, gyvenau nuobodžiai, savo kūno iki galo neišnaudojau. Randai – tai išgyventos sudėtingos situacijos, nuopuoliai ir pakilimai, o juk ir atmintyje išlieka tik ryškiausi momentai. Manau, jie prabėga prieš akis ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Tokių prisiminimų noriu turėti kuo daugiau. Kiekvienas žygis man yra proga jų prisirinkti.
Jei per gyvenimą eini labai lengvai, tai daug ko neprisimeni, tie įvykiai tiesiog praplaukia pro šalį. Banguojanti kasdienybė man įdomesnė.
Kodėl esate gana kategoriškas dėl šeimos kūrimo? Merginų dėmesio juk nestinga...
Daugiau ar mažiau jo visada sulaukiu – tai, matyt, priklauso ir nuo