Aušra ir Raimondas Šilanskai mini vestuvių 20-metį: lemtingas stalo tenisas ir kodėl iki šiol saugo sudžiūvusią puokštę

Vertybė – prisiminimai

Šeima didelių iškilmių neorganizavo – sukaktį artimiausių žmonių rate atšventė aplankydami Vilniuje gyvenančią dukrą Ievą.

„Didelių švenčių nereikia. Svarbiausia, kad po dvidešimties metų vis dar norisi būti kartu ir vis dar yra apie ką kalbėtis, – sako Aušra Šilanskienė, – Ir prisiminimų per tą laiką sukaupta tiek, kad jų užtektų ne vienam jubiliejui.“

Ji iki šiol puikiai prisimenanti 2006-ųjų birželio 9-ąją. Vestuvių diena prasidėjo skubėjimu – iš darbo teko ištrūkti anksčiau, kad dar spėtų užsukti pas dizainerę Dianą Rūtą Stankevičienę atsiimti suknelės.

„Atskubėjau pas dizainerę ir sakau: greičiau renkite, nes turiu nevėluoti į savo vestuves. Salone vos nepamiršau ir specialiai man pasiūtos, prie įvaizdžio priderintos rankinės“, – juokiasi ji.

Dramblio kaulo spalvos suknelę Aušra saugo iki šiol. Spintoje tebėra ir sudžiūvusi baltų rožių puokštė, nors apie tokius vestuvių atributus sklando įvairių prietarų.

„Sako, kad sudžiovintų gėlių namuose laikyti nereikėtų, bet šiuo atveju padariau išimtį. Tai mano vestuvių puokštė, todėl jai, man atrodo, galioja visai kitos taisyklės. Ir suknelę, ir puokštę išsaugojau kaip gražų prisiminimą“, – šypsosi Aušra.

Po ceremonijos Kauno rotušėje jaunavedžiai su maždaug trisdešimties artimųjų ir draugų kompanija šventė viename Laisvės alėjos restoranų.

„Pabuvome gražiai, su saksofonistu, pašokome, ramiai grįžome namo. Nepavargę, laimingi ir pradėjome bendrą gyvenimą“, – prisimena pašnekovė.

Lemtingas stalo teniso finalas

Aušra neslepia, kad Raimondas jos gyvenime atsirado gerokai anksčiau nei jie susitiko gyvai. Humoristo laidas ji žiūrėdavo dar paauglystėje kartu su visa šeima.

„Tėtis buvo didelis humoro mėgėjas. Iki šiol saugome jo rašytą storą odinę knygą su anekdotais – tikrą šeimos relikviją. Jis žiūrėdavo visas humoro laidas, o mes kartu su juo. Puikiai prisimenu ir Raimondo laidą „Tegyvuoja karalius“. Šeštadieniais visa šeima susėsdavome prie televizoriaus“, – pasakoja Aušra.

Todėl šiandien ji šypsosi prisiminusi, kad tuomet net mintis apie bendrą gyvenimą su garsiu humoristu būtų pasirodžiusi visiškai nereali.

„Jeigu kas nors tada būtų pasakęs, kad vieną dieną ištekėsiu už Raimondo Šilansko, būčiau pasakiusi: žmonės – nejuokaukite“, – sako ji.

Pirmą kartą būsimą vyrą Aušra pamatė Birštone, sanatorijoje „Versmė“, kur tuo metu dirbo vadovaujamą darbą. Raimondas į sanatoriją buvo atvykęs kaip poilsiautojas, tačiau iš pradžių ji jo neatpažino, nors jo veidą buvo mačiusi daugybę kartų televizijoje.

„Pamačiusi žinomą humoristą gyvai net nesusiejau, kad tai tas pats Raimondas Šilanskas, – prisimena Aušra, – Tik vėliau viena kolegė paklausė: „Tai tu jo neatpažįsti?“.

Netrukus jų keliai susikirto ir prie stalo teniso stalo. Tuo metu sanatorijos administracija kaip laisvalaikio pramogą organizuodavo turnyrus, kuriuose dalyvaudavo ir darbuotojai, ir poilsiautojai.

„Žaidėme finale. Mačiau, kad jis jau nebepataiko kamuoliuko, nes žiūri ne į jį, o į mane. Laimėjau 21:19“, – juokiasi pašnekovė.

Praėjus kuriam laikui po pergalingo stalo teniso mačo, pasak Aušros, sekė pasivaikščiojimai, kavos puodeliai ir ilgi pokalbiai.

„Jis mane sudomino savo paprastumu, nuoširdumu ir kažkokiu gilesniu ryšiu. Iki tol daugelis santykių atrodė paviršutiniški, o čia atsirado kažkas daugiau“, – sako ji.

Kavos puodelis po kiekvieno ginčo

Paklausta, ar per dvidešimt metų ką nors keistų, Aušra nedvejoja.

„Tikrai ne. Jeigu reikėtų vertinti, sakyčiau, kad apie 80 procentų mūsų bendro gyvenimo sudaro labai gražios akimirkos. Net ir susipykę visada rasdavome būdą parodyti vienas kitam rūpestį“, – sako ji.

Vienas ryškiausių prisiminimų – net ir po nesutarimų Raimondo atnešamas kavos puodelis.

„Kartais susipykdavome, jis nekalbėdavo, bet atnešdavo man kavos, padėdavo ir nueidavo. Vis tiek jausdavosi šiluma ir rūpestis“, – šypsosi Aušra.

Ji neslepia, kad vyrą vertina ne tik už humoro jausmą.

„Man labai svarbu, kad jis geras žmogus. Jeigu gali padėti, visada padės. Mėgsta remti kitus, savo lėšomis ir su kolegų pagala organizuoja šventes žmonėms su negalia, niekada nesigiria savo darbais. Tai mane labai žavi“, – kalba pašnekovė.

Meilę patikrino operacijos

Aušra sako galutinai įsitikinusi vyro rūpestingumu po sudėtingesnių gyvenimo etapų.

Po pėdos operacijos pusantro mėnesio ji beveik negalėjo vaikščioti.

„Jis kiekvieną dieną gamino valgyti, nešė į lovą, rūpinosi viskuo. Net jeigu išvažiuodavo trumpam pažvejoti, po poros valandų jau būdavo namuose ir klausdavo, ko man reikia. Tada supratau, kad galiu juo visiškai pasitikėti“, – prisimena Aušra.

Ir tai, pašnekovės teigimu, nebuvo vienkartinė situacija.

„Po kurio laiko buvo operuota ir antroji mano pėda. Bet Raimondo rūpestis išliko toks pats visa gyjimo laiką“, – prisimena Aušra.

Būdama gydytoja ji atidžiai stebi ir Raimondo savijautą, rūpinasi jo mityba, poilsiu ir sveikata. Pasak Aušros, intensyvus koncertų ir renginių grafikas reikalauja nemažai energijos, todėl namuose ji stengiasi, kad vyras nepamirštų skirti laiko ir sau.

Nors sutuoktinius skiria dešimt metų, ji sako niekada to nejautusi.

„Mano seneliai taip pat buvo dešimties metų skirtumo ir gražiai nugyveno gyvenimą. O Raimondas labai jaunatviškas žmogus. Kartais aš pati pavargstu, noriu ramiau pailsėti, o jis vis dar pilnas energijos“, – sako gydytoja.

Anot jos, po kelių vakarų renginių humoristas dar gali grįžęs į sodybą imtis darbų.

„Jis po trijų naktų renginių sugeba atvažiuoti į sodybą, priskaldyti malkų, pakurti pečių. Toks jo charakteris – visada judėti pirmyn“, – pasakoja Aušra.

Dukra išsikraustė, bet namai neištuštėjo

Nors humoristas Raimondas Šilanskas daugeliui pirmiausia siejasi su scena ir anekdotais, namuose jis turi dar vieną pomėgį – žvejybą. Pasak Aušros, tai hobis, kuriam vyras lieka ištikimas jau daugelį metų.

„Jam žvejyba turbūt yra didžiausia gyvenimo aistra“, – sako ji.

Nors, anot pašnekovės, Raimondas mėgsta leisti laiką prie vandens ir džiaugiasi laimikiu, pačios sugautos žuvies valgyti nelabai mėgsta.

„Jis parneša žuvį, pats ją išdarinėja, o aš jau kepu ar orkaitėje, ar ant laužo. Bet keisčiausia, kad pats savo pagautos žuvies nelabai valgo. Matyt, toks žvejų būdas – svarbiausia pagauti“, – juokiasi Aušra.

Pastaruoju metu šeimos gyvenime įvyko vienas svarbus pokytis – į savarankišką gyvenimą išėjo dukra Ieva.

Vis dėlto Aušra pripažįsta, kad vadinamojo tuščio lizdo sindromo nepajuto.

„Mes visada labai daug laiko leisdavome kartu. Dukra gyvena Vilniuje, dažnai susitinkame. O mudu su Raimondu ir toliau važiuojame į keliones, einame į teatrą, kiną, mėgstame tiesiog sėsti į automobilį ir kur nors išvažiuoti“, – pasakoja ji.

Per du dešimtmečius pora kartu apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir daugelį Europos šalių bei JAV.

„Man su juo įdomu. Kai abu daug dirbame, geriausi pokalbiai gimsta kelionėse. Gal todėl ir po dvidešimties metų dar neatsibodome vienas kitam“, – sako Aušra.

Fotogalerija: