Rami mirtis – viena iš Seimo narę Aušrą Maldeikienę (59) dominančių temų. Manėte, kad ji išgyvena dėl skyrybų su vyru Eugenijumi Maldeikiu? Neklauskite banalybių – tai ne kartą interviu metu vis mestelėdavo politikė, pabrėždama, kad visus suvesti vieno vardiklio link yra nusikaltimas.
Kalbėtis su šia politike tai reiškia karts nuo karto sunerimti, kad pokalbis tą akimirką baigiasi. Aušra pati perspėja, kad ne grubiai, o aštriai kalba su manimi tik tam, kad būtų geriau suprasta. Taip kalba ir su tauta, nes ta tauta – ant bedugnės krašto, o kad nenugriūtų, reikia garsiau įspėti.
Seimo kabinete užplikoma arbata. Politikė prisimena stažuotę Taivane, kur pasišaipoma iš europiečių, kad šie geria arbatą iš karvėms skirtų puodelių.
„Bet aš geriu arbatą iš kiek galima didesnių puodelių – man patinka“, – net ir smulkmenose Aušra išlieka autoironiška.
Kad tai „žavu“ – nedrįstu rašyti šio žodžio: švelnybes ir muilo burbulus Aušra mėgsta, tačiau viskas gyvenime turi turėti savo vietą. Štai išrinko kartą vieno portalo skaitytojai ją žaviausia Seimo nare. Jos pusseserė psichologė iš Tartu universiteto tai išgirdusi išsižiojo – Estijoje dėl to kiltų skandalas. Ką reiškia žaviausia? Darbų gerų nuveikusi ar gražiai apsirengusi ir dailiai sušukuota?
„Beveik neturiu raukšlių, žinote kodėl? Nes rūpinuosi smegenimis, o ne raukšlėmis. Esu graži moteris pagal savo amžių, o man netrukus bus šešiasdešimt metų, tad negaliu būti lyginama su trisdešimtmete“, – kalba ekonomikos mokslų daktarė ir religijotyros magistrė.
Jūs visuomet kalbate tiesiai, kartu esate jautri – apsiverkiate net prieš televizijos kameras. Šis laikotarpis dar sunkesnis, nes išsiskyrėte su vyru?
Jeigu žurnalistai geriau dirbtų, jie žinotų, kad su Maldeikiu kartu negyvename ketveri metai. Nesu toks paprastas žmogus, kaip jums norėtųsi. Nereikia manęs nuleisti iki kildišienių lygio, kaip dažnai su manimi pasielgiama – esu pateikiama kaip pusprotė. Pastaruosius dešimt metų su vyru gyvenome skirtingus gyvenimus, ketverius – ir fiziškai atskirai. Mums ir skyrybų popierių nereikėjo, bet jo prašymu tai padarėme, kad jam nereikėtų pildyti visokių deklaracijų. Gerbiu savo vyrą, juolab, kad kas benutiktų iki mano ar jo mirties aš vis tiek būsiu jo žmona: 1979 m. susituokėme Palangos bažnyčioje.
Esate sakiusi, kad be jo sunku išbūti ir penkias minutes – taip norėdavosi kartu skaityti, kalbėtis. Gaila turėtų būti tų 38-erių metų kartu.
Nėra jokio atsakymo, žmonės išsiskiria ir po daugelio metų. Daug laimingesnė dabar esu, mano vyras – taip pat. Skyrybos mums – gėris. Tai nėra sunki istorija, skyrybos iš tikrųjų yra smulkmena. Sunku yra pripažinti savo žmogišką ribotumą, būti savimi. Skaitome banalias koučingo knygas, indų vedas – paskutinis kvailybės laipsnis. Išlenda į viešumą moteris, kuri nesusitvarkė su savo santuoka ir žarsto nesąmones: „Rytą pabundu ir galvoju, kaip padėti vyrui. Sėdžiu ant sofutės, o jis neša man tuos mamutus“. Tai panieka ir moteriškai prigimčiai, bet dar labiau vyrui, kai jį vertini ne kaip žmogų, o kaip materialinį objektą. Žmogus pirmiausia turi susidoroti su savo vidiniais demonais, tuomet išsisprendžia ir kiti klausimai.
Buvo metas, kai be vyro prailgdavo ir penkios minutės. Prisimenu, kaip nuostabu buvo kartu skaityti Rilkę, bet palaukite – tuokėmės prieš 38 metus, nesu pliauska, esu sudėtingas, išsilavinęs ir įdomus žmogus. Tai reiškia, kad negalima manęs nužeminti nei iki Gražulio, nei iki moters, kuri vadovaujasi vedomis. Esu asmenybė ir pageidauju autonomijos bei suvokimo, kad banalybės manęs nedomina, o jūs manęs klausiate nesąmonės. Kasdien užsidedu švarius apatinius – tai domina? Tai yra niekai palyginus su tautos tragedija, kai milijonas žmonių paliko savo tėvynę.
Tai naujo numerio žurnalo „Žmonės“, kurį jums atnešiau, neskaitysite? Nors...juk skaitėte „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.
Žurnalą jūsų gerbiu ir skaitau, bet kartu – ir „The Economist“. Viskas turi savo vietą ir laiką. Skaičiau ir „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, ir Gretos Kildišienės knygą „Atvirai“. Skaitau viską, nes man įdomu, kaip funkcionuoja pasaulis. Šiuo metu skaitau Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro „Dienos likučius“ – apie gebėjimą iki galo išlaikyti orumą darbe, aukojimąsi jam. Man tai artima – dirbu apie 12 valandų, po to dar skaitau dokumentus, atsakinėju į žmonių klausimus. Feisbuke – aštriai ar net arti grubios formos norėdama atstatyti žmonių smegenis – kad grįžtų į tikrovę iš iliuzijų pasaulio, kur dažnai juos nuveda politikai savo tuščiais pažadais. Su padėjėjais – magistre ir dviem jaunais mokslų daktarais – juokaujame: įdomu, kur tas lovys pakavotas? Gal tik mes nemokame jo rasti, nes Seime matome tik begalines darbo valandas.
Aš ne madas atėjau demonstruoti, o kurti įstatymus. Kai ruošiatės operuoti širdį, pasirūpinate, kad chirurgės manikiūras būtų nepriekaištingas, kad būtų graži? Ar iš viso operavo – jums dzin?
Seimo sesijos metu gauni perskaityti 2500-4000 puslapių dokumentų per savaitę. Ne grožinės literatūros knygų! Aš perskaitau 15-20 proc., mano padėjėjas, žiauriai gabus istorijos mokslų daktaras perskaito pusę tiek. Tad kartais balsuoji net nežinodamas už ką. Tik pasakoje geležinės kurpės sunešiojamos per naktį.
Lietuvos gyventojai nežino parlamentaro darbo esmės, o ji – tikrinti, kaip funkcionuoja įstatymai, ar jie pasiekia žmones. 90 procentų Vakarų šalių parlamentarų teikia įstatymo pataisas itin retai, nes įstatymas paliečia daug dalykų, jei pakeiti vieną jo detalę – gali keistis visa sistema. Absurdas yra Seimo nario darbą vertinti pagal pateiktų įstatymo pataisų skaičių. Kas yra įstatymo pataisa? Tai lopas ant jau sulopyto drabužio. Klausykit, aš jaučiuosi galinti sukurti drabužį, suvokiu, kad pirmiausia reikia audinio nusipirkti, valstybės darbe – suskaičiuoti pajamas. O tai sąmoningai nedaroma, kad kai kas turėtų naudos.
Aš vienintelė balsavau prieš Vaiko teisių apsaugos įstatymą, kai jo kūrėjai plojo katučių, kad dabar vaikučiai šeimoje nebus skriaudžiami. Tokio įstatymo reikia, bet negalima meluoti žmonėms, kad jis veiks. Viena iš „smulkmenų“: įstatyme numatoma, kad rajonuose visą parą budi mobilios specialistų grupelės su psichologu. Bet daugelyje rajonų net neturime psichologų! Ir neturime pinigų tokiai prabangai.
Pasakau pensininkams, kad jei bus padidintos pensijos, bet nekils algos, išvarysite vaikus į emigraciją, o ateityje pensijas turėsite dar mažesnes. Garsiai pasakiau ir kad 1800 eurų alga pagal mano kompetenciją – per maža. Politikas privalo turėti ekonomikos, politologijos, komunikacijos žinių, aiškų suvokimą, kas yra politinė ekonomija, socialinis teisingumas, moralės filosofija. Su keliais žmonėmis Seime būtų galima pašnekėti šiais klausimais? Štai tuo gaunu skandalingosios etiketę. Skandalas, kad nemeluoju? Ramu, kai politikas seka pasakas, kad visus padarys laimingus. Bet patys Seimo narius išsirenkate: gražus žmogus, malonaus balso tembro, dailiai susišukavęs – tai balsuosiu. Norite, kad būtume elegantiški ir gražūs, pagal tai mus renkate? Aš ne madas atėjau demonstruoti, o kurti įstatymus. Kai ruošiatės operuoti širdį, pasirūpinate, kad chirurgės manikiūras būtų nepriekaištingas, kad būtų graži? Ar iš viso operavo – jums dzin? Norą girdėti iš politikų tik malonius dalykus prilyginčiau operacijai su gilia narkoze, iš kurios pabudus paaiškėja, kad operacija nebuvo padaryta.
Ar pasiteisino jūsų praktika kalbėti tiesiai, net grubiai?
Žinote, kas yra tikras grubumas? Kai prieini prie klasikinės muzikos atlikėjo ir klausi, kodėl į tavo koncertus nesusirenka tiek žmonių kaip pas penkto lygio popmuzikos žvaigždę. O su manimi dažniausiai taip šnekama. Grubumas išorėje, o ne manyje. Į politiką ėjau, nes noriu numirti ramiai, žinodama, kad panaudojau Dievo duotas žinias, užsispyrimą, meilę kitiems. Atėjau pasakyti visuomenei, kad užteks vienas kitą uiti. Kai muša močiutę, juk priėjusi nesakau chuliganui ‚Atsiprašau, gal galiu jus sutrukdyti – nemuškite močiutės, tai negražu“, ne, sakau „Patrauk savo rankas!“.
Tikslą turiu vieną – padėti žmonėms suprasti, kas vyksta. Kasdien gaunu laiškų ir gatvėje mane stabdo. Viena kategorija – tai vyresnio amžiaus inteligentiški žmonės, kurie dažnai iki galo nesupranta, ką kalbu, bet suvokia mano nuoširdumą ir sąžiningumą. Antra kategorija labiausiai džiuginanti – tai jaunimas iki maždaug 27 metų, kuris prašo selfio. Eina mergina gatve su ausinėmis, išsiima jas, mosteli iš kitos gatvės pusės „Aš jus myliu“ ir nueina. Moksleiviai iš Kelmės parašė man norintys susitikti. Atsakiau, kad mielai, tik suderinkite tai su mokyklos vadovybe. Nuo vaikų klausimų likau be amo, tokia šviesa! Netikėtai užklausė, kodėl konfliktuoju su Gražuliu – jis tuomet mano tėvelį buvo užsipuolęs. Atsakiau, kad nekonfliktuoju, nes jis ne to lygio žmogus, su kuriuo sau tai leisčiau. Visi pradėjo ploti, juoktis, atskriejo frazė „Taip, juk jis toks niekas“. Tokių gyvo atvirumo susitikimų ne vienas.
Trečia kategorija žmonių – tai vyrai virš keturiasdešimties metų gerais kostiumais, išsilavinę, užimantys tam tikrą statusą. Jie nebūtinai su viskuo sutinka, ką sakau, atkreipia mano dėmesį į tam tikras detales. Tokia diskusija – puikus penas smegenims.
Jūs lyg atviras nervas, kaip atsistatote?
Jūs mane matote, kaip norite matyti ir kaip gebate matyti. Tik tiek. Išmanau technikas, kaip tvarkytis, bet esu normalus žmogus: būna, grįžtu namo ir apsiverkiu iš nevilties, nes ko nors nespėjau. Bent trumpam pamiršti Seimo salę man padeda knygos, muzikos pamokos – vėl mokausi groti pianinu. Įgūdžiai primiršti, tad kai reikia suderinti kairę ir dešinę rankas, smuiko, boso raktą – visiškai pamirštu Lietuvą. Man tai meditacija, nors moku ir iš tiesų medituoti, tik pastaruoju metu jau nebepavykdavo atsijungti.
Man poilsis – ir muzikos recenzijų rašymas savo tinklaraštyje, nors dėl to buvo justi ironija iš aplinkos. Taip – baigiau tris aukštuosius, galiu kalbėti apie literatūrą, netrukus pristatysiu Jono Vaitkaus spektaklį, galiu pasakyti, kada Gintaro Rinkevičiaus orkestras grojo vidutiniškai. Užaugau normalioje šeimoje, baigiau muzikos mokyklą, nuo devynerių metų su seneliu vargonininku vaikščiojau į operą bei filharmoniją. Aš nedaviau įžado mamytei negerti kavos ar dar ko nors...vienas pas mus tuo garsus (Ramūnas Karbauskis, – aut.past.). Aš tiesiog mokiausi. Neseniai buvau viename puikiausių mano gyvenime koncertų – Aleksejus Utkinas filharmonije surengė „Pravoslavų Kalėdas Lietuvoje“. Kosmosas, kaip jie sudainavo Lino Rimšos misteriją! Per metus išklausau kokius 60 koncertų.
Kaip randate laiko?!
Seimo nario pareiga – spręsti visuomenės moralines problemas, tad jo smegenys turi būti pailsėjusios, kad gebėtų girdėti kitus žmones. Tam reikia gauti labai didelę dozę kokybiško meno ir kultūros.
Ar kritikuoja jus artimieji, juolab kad sūnūs Matas ir Mykolas taip pat domisi politika?
Patarėjai yra tam, kad mane kritikuotų. Sūnūs kritikuoja, juk jie laisvi žmonės. Tai žmonės, kurie mane myli, o tikroji meilė yra tiesos sakymas. Turiu moralinių autoritetų. Kai man reikia dvasinio patarimo, kreipiuosi į vienuolę seserį Editą ar kunigą Julių Sasnauską. Vienuolė, kunigas kalba apie mane, o psichoterapeutas padeda suvokti, kaip mąsto tie, su kuriais kasdien susiduri. Man jau parodyta, kad dažnai iš anksto gerbiu kito protą, kai jo visai nėra. Su kitu kalbu kaip su sau lygiu, tačiau tik veltui teikiu tokią dovaną. Bet man liko nedaug – išeisiu į pensiją tą pačią dieną. Tai bus 2021 metų spalio 4-oji.
Iš jūsų užsidegimo nepanašu.
Manote taip ir arsiu visą gyvenimą? Iki vasario baigsiu savo knygą „Melo politika“, kur surašysiu visuomenės klaidas, iki galo atitarnausiu savo šaliai Seime ir jau turėsiu teisę pasitraukti. Vaikystėje, kai tėveliai išvyko gyventi į Vilnių, dvejus metus Palangoje praleidau su vienuolėmis. Man atrodė normalus gyvenimas, kad rytą tave veda į bažnyčią, o dieną baigi Vatikano radijumi. Paaugusi net norėjau būti vienuole. Dabar stengiuosi išvykti į rekolekcijas. Ateityje galbūt kur nors užsienio vienuolyne galėsiu patarnauti, galėčiau vaikus mokyti kalbų ar ekonomikos. Išėjusi į pensiją turėsiu laiko atsidėti egzistenciniams dalykams – mane domina senatvės grožis, mirtis. Mirti iš tiesų gera, nes vieną dieną privargsti.
Mirti gera?
Taip. Jeigu žmogus sąžiningai nugyvena gyvenimą, miršta žaviai, o sunkiai tie, kurie nieko nesuprato. Mes gyvename banalybių laikais, kai neigiamas žmogus kaip gilus egzistencijos objektas. Pirmą kartą duodu tokį interviu, kuriame pabrėžiu naują savo poziciją: nebeleisiu su manimi kalbėti kaip su penkiolikos metų kvailoka paaugle.
Bet pensininkai neturi už ką valgyti.
Ką jau ten būtinai neturi valgyti, daug pensininkų ir į užsienio keliones važinėja. Žmonės gyvena labai įvairiai. O toks sakinys tėra dar viena nesąmonė. Aš gausiu kokius 360 eurų. Jei ką, vaikai man nupirks bilietų į koncertus.
Bet argi vaikams dera užkrauti savo naštą?
Mano vaikai to nepriims kaip naštos. Turiu stiprią ir gerą šeimą nepaisant skyrybų. Kaip sūnūs priėmė skyrybas? Net nesuprantu jūsų klausimo. Neveskite manęs į tą žemą lygį, kur svarbu būti ištekėjusia. Niekada nenagrinėjau sūnų santykių su jų draugėmis. Su kai kuriomis jų iki šiol susitinku ir paplepu, nes man įdomūs jauni žmonės.
Išsiskyrusios brandaus amžiaus moterys neretai sako, kad vis tiek gerai vyras šalia.
O kuo čia dėti vyrai ir mano laimė? Smagu gauti jų dėmesio? Jo gaunu, prieina protingi vyrai pasikalbėti. Pats įdomiausias vyras man dabar – aštuonerių metų anūkas. Sūnaus šeima užsienyje, tad atsiųs vaiką pavasario atostogų pas mane. Štai jis svarbiausias gyvenimo vyras. Ar klausimas apie tai, kad galiu įsimylėti?
O ką – Maldeikienė įsimyli!
Sunkiai tą įsivaizduoju. Vyras – tai daug laiko, o jo reikia pačiai, aš sau įdomi. Žinote, ką patarsiu Lietuvos moterims: jūs daugiau savimi pasirūpinkite – turėsite laimingą gyvenimą ir su tais vyrais. Kai pasklido žinia apie skyrybas, sulaukiau debiliškų užuojautų. Aš rūpinuosi savimi ne tam, kad kam nors patikčiau, o kad patikčiau Aušrai Maldeikienei. Tai tūkstantį kartu rimčiau ir sudėtingiau. Nesidomiu pati ir siūlau tautai nustoti domėtis privačiais egzistenciniais apsisprendimais. Nesuveskime visko į žemiškus banalius dalykus. Gyvenimas nėra gėris ir blogis, gyvenimas yra pilkuma, kuri gali žaižaruoti sidabru, ir pasiaukojimas.
