Aušrinė Armonaitė: „Manau, kad atėjo drąsių moterų laikas“
Jai tikrai nėra ko pavydėti šiltos ministrės kėdės, nes toji kėdė dabar karšta kaip ugnis – ir tikrai reikia turėti storą odą, kad ją ištvertum. „Tas, kuris eina minios priekyje, viską gauna pirmas – ir šlovę, ir kulką. Bet kai esi lyderis iš prigimties – kitaip tiesiog negali“, – įsitikinusi šios savaitės „Žmonių“ viršelio istorijos heroję – ekonomikos ir inovacijų ministrę Aušrinę Armonaitę (31) – kalbinusi žurnalistė Grytė Liandzbergienė.
Dar nuo tų laikų, kai mojuodama laisvės vėliavomis stojo ginti visuomenės nustumtųjų į užribį, lietuviai ją vadina karžyge, Žana d’Ark . „Dabar – drąsių moterų laikas“, – mano Aušrinė, nuo pat karjeros pradžios įpratusi visur būti jauniausia ir įrodyti, ko esanti verta.
„Būdavo, sėdžiu prie stalo su trylika vyrų: visi keliais dešimtmečiais vyresni už mane, visi buvę merai ar Seimo nariai – ir visus erzina mano aktyvumas ir nuomonės turėjimas. Tik vėliau supratau, kad juos erzina ne tik faktas, jog esu jauna moteris, bet ir konkurencija.“
Užuojautos sau, jog tenka vadovauti vienai svarbiausių šalies ministerijų ir priimti svarbius sprendimus tokiu nepavydėtinu metu, jos balse negirdėti. „Jau seniai supratau, kad visiems patikti neįmanoma. O jei nori visiems patikti, eik dirbti saldainių pardavėju, nes politikoje taip nebūna“, – šypsosi Aušrinė.
Prie replikų: „Ką čia veiki? Eitum geriau kotletų kepti ir vaikų auginti...“ ji jau įpratusi, be to, ir oda gerokai pastorėjo. Tiesa, anksčiau sako buvusi jautresnė. Kai tik žiniasklaidoje pasirodydavo koks nors smerkiamas straipsnis, galvodavusi: „Dieve, ką dabar visi apie mane pamanys“... O dabar tai tapo kone kasdienybe.
Tačiau kad ir kokia stipri iš šalies atrodo, Aušrinė neslepia, kad labai pasiilgo gyvo bendravimo, ypač su vyru, kuris šiuo metu dirba kitame žemyne. Tad po darbo daro tą patį, ką ir visi jauni žmonės: žiūri „Netflix“, skaito instagramą, stengiasi grįžti į aktyvų sportą.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“.