Viena garsiausių Lietuvos stilisčių Austėja Jablonskytė neseniai mokėsi mados rinkodaros kursuose Antverpene ir Paryžiuje. Asmeninė patirtis ir lauktuvių parsivežtas įkvėpimas nebūtų toks įdomus, jei tai nebūtų dalis ateities sumanymo, kuris pretenduoja tapti svarbia šalies stilistų istorijos dalimi. Tai, ką patyrė Austėja, pravers ir jiems po metų kitų.
Mados rinkodaros kursus rengti sumanė du universitetai. Antverpeno universitetas ir „Royal Art Academy“ verčia virpėti kiekvieno bent kiek su mada susijusio asmens širdį. Antverpenas laikomas viena mados sostinių, juk būtent ten 1980 m. gimė garsusis dizainerių šešetukas - Dries van Noten, Ana Demeulemeester, Walter van Beirendonck, Dirk Bikkembergs, Dirk Van Saene, Marina Yee kūrę išskirtinius drabužius ir įrašę miesto vardą į pasaulinį aukštosios mados žemėlapį.
Kitas kursų rengėjas – Paryžiaus mados mokykla „IFA Fashion School of Design and Luxury Business“. Įdomu tai, kad ją įkūrė Prancūzijos valdžia ir šviesaus atminimo dizainerio Yves‘ o Saint Laurento gyvenimo draugas bei kūrybos mecenatas Pierre Berge.
Taigi, savaitę Austėja Jablonskytė su įvairių sričių specialistais – ne tik stilistais, bet ir teisininkais, ekonomistais, prisijungė net biochemikė – mokėsi Antverpene, o paskui tęsti kursus dar keturioms dienoms visi pervažiavo į Paryžių.
Kas Antverpene ir Paryžiuje nustebino tave, seną vilkę? O gal kaip tik nusiraminai, kad eini teisingu keliu?
Kursai buvo tokie įdomūs, kad nemačiau nė vieno studento, bent akimirkai pažvelgiančio į telefoną. Būtent tokių kursų reikėjo gerokai paieškoti, nes dažniausiai rengiami pradedantiems ar tiems, kurie dar tik ruošiasi studijuoti madą.
Taip, už savo kursus, vadinamąjį vasaros universitetą, turėjau mokėti pinigus, tačiau taip pat – ir pereiti atranką, kupiną testų bei motyvacinių laiškų. Išgyvenau ir džiaugiausi, kai priėmė.
Didžiausią įspūdį padarė žinių kiekis ir srautas. Per tas dvi savaites sužinojau tiek, kiek per kelerius studijų metus Lietuvoje. Kai pluši namuose, seki nuotraukas iš mados savaičių Niujorke, Milane, Paryžiuje, Londone, viskas atrodo toli lyg Marse. O mums dėstė žmonės, dirbantys tame Marse. Pavyzdžiui, paskaitos pavadinimas „Interviu“. Kas tai gali būti? Ateina moteris – belgų dizainerio „Raf Simons“ mados namų direktorė, pusę laiko dar dirbanti „Calvin Klein“ mados namuose Niujorke. Studentai užduoda klausimus, ji pasakoja, kad prieš praverdama auditorijos duris kaip tik kalbėjosi telefonu su Rafu Simonsu, šis sakęs jaučiasi ramus ir užtikrintas dėl savo naujos kolekcijos, kuri pasaulį apskries po kelių dienų. Man atima kvapą! Štai tokie žmonės, kurie atrodė kaip iš kosmoso, – sėdi priešais tave ir pasakoja savo darbo detales, kurias tiesiog siurbi. „Raf Simons“ mados namų direktorė pasakoja apie buvusią bankroto grėsmę, bandymą suktis iš sunkios materialios padėties ir suvoki, kad ta pasaulinė mados industrija nėra jau taip toli. Supranti, kad jie susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir mes, dirbantys mažoje šalyje.
Kitas lektorius, dirbantis „Jean Paul Gaultier“ mados namuose, pasakoja savo bėdas: išsiuntė popkaralienei Madonnai kvietimą, jos atstovai patvirtina, kad ji dalyvaus viena ir staiga ji atvyksta su dukra. O juk pirma eilė ne guminė! Madonnos dukters kitur nepasodinsi, nes žvaigždė apsisuks ir išvažiuos. Tavo mėnesiais kruopščiai kurptas žmonių sodinimo planas eina velniop, turi mikliai suktis iš padėties, kai tuo tarpu jau renkasi įtakingiausi ir svarbiausi kolekcijos pristatymo svečiai. Žinoma, griebiamasi iš anksto paruošto plano B.
Viena bėdų ta, kad žmonės greitai susirgdavo žvaigždžių liga: padaro keletą fotosesijų, o jei dar aprengia žvaigždę, stilisto sparnai išauga iki dangaus, jis sėdi ir geria šampaną, o man reikia, kad jis eitų į darbą.
Buvo įdomu klausytis indo, dirbančio Afrikoje, kuris papasakojo, kad tai būtent tas kitas žemynas, į kurį pamažu persikels mados gamyba, nes kinai sukčiauja, o Afrikos žmonės jau išsimokslino ir galima su jais pradėti dirbti. Be to, Europai tai arčiau, vadinasi kaštai bus mažesni.
Ar apėmus įkvėpimui neatėjo mintis, kad galbūt norėtumei nardyti didesniuoe mados vandenyse, o ne plušėti Lietuvoje?
Ir taip, ir ne. Mūsų rinka maža, čia tiesiog nėra tokių pozicijų, kuriose norėčiau dirbti. Nėra didelių mados namų, kuriuose galėčiau diriguoti, tarkim, viešųjų ryšių skyriui ir rengti mados kolekcijų pristatymus, siuntinėti žvaigždėms sukneles, kurti reklamines kampanijas. Tačiau tuo pačiu Lietuvoje yra žymiai įdomiau, nes čia viskas dar tik kuriasi. Jei dirbčiau Paryžiuje, būčiau viena iš šimtų tokių stilisčių, o namuose, gal naiviai, bet tikiu, kad mados rinka augs, ateis dideli mados žurnalai, tad bus galima siekti dar kitokių aukštumų. Taigi, su mano žinių bagažu ir patirtimi būti čia apsimoka labiau.
Kas mokslų aplinkoje žavėjo tave kaip stilistę, kaip moterį, kuri mėgsta žaisti su mada?
Aš nefiksuoju konkrečios aprangos ar detalių. Esu stebėtoja, informacija nugula kažkur mano vidiniuose stalčiukuose ir ji išnyra, kai prireikia. Tad negaliu pasakyti, kad mačiau moterį su labai gražiu sijonu. Tik bendras įspūdis – vau!
Tiek lektoriai, tiek mano bendramoksliai buvo apsirengę neiššaukiamai, galėjai tik nuspėti, kad tai liukso klasės drabužiai.
Kam to reikėjo, juk, regis, Austėjos Jablonskytės vardas Lietuvoje kalba pats už save – žurnalas „Žmonės“ išeina kartą per savaitę, per dešimt tavo darbo metų fotosesijų jau net nebeįmanoma suskaičiuoti?
Beprotiškai norėjau pasimokyti užsienyje – niekada to nedariau. Kostiumo dizaino studijas baigiau prieš šešerius metus ir maniau, kad man jau vėlu nardyti po mokslo vandenis. Dabar aiškiai suvokiau, kad tai galima daryti bet kada! Šiuo metu dar tęsiu magistro studijas savo Alma Mater, liko metai.
Kam man to reikia? Darbui mano mokslų ir pamažu kaupiamos patirties tikrai užtenka. Tačiau, pradėjusi ieškoti sau padėjėjų, perėjau dauguma su stilistų mokymu susijusių įstaigų ir išvydau bėdą. Galiu drąsiai pasakyti: situacija yra bloga. Visa, ką gauna tie jauni žmonės, yra labai toli nuo to, ko reikia stilistui. Tuomet mane apėmė sportinis interesas, nuėjau į Vilniaus dailės akademiją ir pasiūliau parengti programą, pagal kurią kostiumo dizaino specialybės studentai galbūt nuo trečio kurso galėtų rinktis specializaciją – jie nori kurti drabužius ar dirbti su gatavais. Tiek dizaineriams, tiek stilistams reikia tų pačių mados, siuvimo pagrindų, tą jie būtų jau gavę, o vėliau rinktųsi širdžiai mielesnę pakraipą. Aš, pavyzdžiui, tikrai netrokštu kurti, man įdomiau dirbti su gatavais drabužiais. To turėjau mokytis pati, kaip ir kiti mano kolegos, tarkim, Kęstas Rimdžius, Agnė Jagelavičiūtė, Agnė Gilytė.
Tačiau akademijos vadovybė skėstelėjo rankomis, kad nėra, kas parengtų stilistams programą ir ją dėstytų. Aš dėstyti negalėjau, nes neturėjau magistro laipsnio – štai kodėl tęsiu savo studijas. Rašau magistro darbą paprastais žodžiais tariant, kaip tapti stilistu. Ir dėsiu pastangas, kad jis taptų pagrindu galbūt ateityje įsikursiančiai stilisto programai.
Aš ir dabar kartais dėstau – rengiu kūrybines dirbtuves. Studentams, suprantu, įdomu, nes jų visuomet pilna. Spėju, kad jiems įdomu, nes laikau ranką ant pulso – juk nagrinėjame, pavyzdžiui, vos vakar padarytą fotosesiją.
Rengdama magistro darbą vis labiau suprantu, kad galima parašyti tokį stilisto vadovėlį, sukurti principą, daryti schemą su konkrečiais punktais, kuriais vadovaujantis būtų galima rengti fotosesijas. Kai kažkada pradėjome dirbti, į fotosesijas atvykdavome su sunkvežimiu daiktų ir tuomet galvodavome, kur ką panaudoti. Chaosas. Vėliau pradėjome planuoti iš anksto, kur kokį daiktą panaudosime, tačiau dar geriau iš anksto sugalvoti idėją, kruopščiai jai pasiruošti ir tik po to vykdyti.
Šiai dienai tokį lygį jau pasiekėme. Labai džiaugiuosi pastarąja grandiozine fotosesija, kurią surengėme su naktinio klubo „Materialiste“ darbuotojais. Dirbome du mėnesius, ir kaip gera, kai kas kartą mane sutikusi valytoja vis džiaugsmingai dėkoja. Gyvenimo tam žmogui nepakeičiau, bet jaučiu savo darbo prasmę, kai viena nuotrauka gali žmogui suteikti tiek daug gerų emocijų.
Ką reiškia blogas stilistas?
Tas, kuris mano, kad jei pats gražiai apsirengė, tai gali puikiai aprengti ir kitus. Tu pats būni išsimatavęs daugybę drabužių derinių, kol supranti, kas tau tinka. Stilisto darbe kasdien keičiasi žmonės – įvairaus sudėjimo bei amžiaus, o jiems nebūtinai tiks tavo pamėgti drabužių deriniai.
Dabar noras būti stilistu pamažu slūgsta, tačiau prieš porą metų daugelį buvo apėmusi savotiška manija. Stilistų daug, tačiau aš ilgai negalėjau rasti sau tinkamų asistentų. Viena bėdų ta, kad žmonės greitai susirgdavo žvaigždžių liga: padaro keletą fotosesijų, o jei dar aprengia žvaigždę, stilisto sparnai išauga iki dangaus, jis sėdi ir geria šampaną, o man reikia, kad jis eitų į darbą. Taip, iš tolo gal atrodo kitaip, tačiau stilisto darbas sunkus – nešioji maišus su drabužiais, dirbi be išeiginių ir visuomet deriniesi prie kitų. Tik per televiziją galima išvysti atsipalaidavusio stilisto vaizdą, kai jis geria šampaną ir varto „Vogue“ – pati neatsimenu, kada tą dariau.
Taigi, apmokydavau žmones per porą mėnesių, o paskui jie mane palikdavo manydami, kad jau viską išmano. Vargau ilgai. Mano dabartiniai asistentai Lauryna Skrebytė ir Lukas Juodis – tikra Dievo dovana, labai juos gerbiu ir myliu. Taip, kartais mes pajuokaujame filmo „Ir velnias dėvi Pradą“ tema – Lukas sarkastiškai paklausia, ar tik man nereikia šimto skarelių per minutę. Jis, juokauju, labiausiai bijo, kad sugalvosiu, jog fotosesijai reikia gyvo slibino nemokamai, nes jis atsakingas už keistus daiktus fotosesijoms. Bet mes jau žinome, kad viskas įmanoma – šuoliavo pajūriu balti žirgai nemokamai mūsų fotosesijoje. Mano tikslas – pasiekti paties aukščiausio rezultato, todėl planuojant fotosesiją pradedame galvoti nuo gyvo skraidančio slibino, paskui atsitrenki, aišku, į realybę ir poreikius tenka mažinti. Bet tik pradėjęs nuo didelių užmojų, gali išgauti geriausią rezultatą.
Ar kursai pasotino žinių ir naujos patirties alkį ar dar ko nors ieškosi?
Noriu vienų studijų, bet tai misija neįmanoma, nes tektų metams viską mesti čia Lietuvoje. Man įdomi nauja mokymosi kryptis: jau kalbama apie tai, kad mokslų mainų programa, tokia kaip „Erasmus“, nėra pati geriausia. Nes pusmečiui išvykęs nelabai pasimokai, be to, atsilieki nuo bendramokslių savoje šalyje. Nuo kitų metų pradeda veikti nauja mokymosi sistema: mados rinkodara tris mėnesius bus studijuojama Antverpene, paskui tokiam pat laikui visi studentai su dėstytoju keliasi į San Paulą Brazilijoje – karštą mados industrijos tašką, ir studijas baigia Londone. Tokia vientisa programa turėtų būti labai naudinga.
Tačiau ir trumpučiai kursai labai įkvepia, įgyji vertingų kontaktų. Viena bendramokslė teisininkė jau man grįžus pasidžiaugė, kad gavo praktiką vienoje gigantiškoje Belgijos teisininkų įmonėje, dirbančioje būtent su mados industrijos reikalais. Juk šiais laikais visi viską vagia, studentai į mados namus ateina tik praktikos, paskui, jai pasibaigus, pagal tų jaunuolių eskizus sukuriama visa kolekcija, o jiems – nė ačiū. Studentas su mados namais tikrai neturi raumenų teistis. Pas mus buvo atvykusi lektorė iš tokios teisinės įmonės, mūsų bendramokslė po paskaitos tiesiog priėjo ir pasiprašė praktikos. Taigi, tokie mokymai – puiki proga atsidurti šalia strategiškai svarbių žmonių, kurie labai gali padėti vystyti tavo karjerą.
Aš pati neparsivežiau užrašų, kuriuos atsivertusi paraidžiui panaudosiu savo darbe. Tačiau mokslai priverčia pažvelgti į pasaulį, gyvenimą, darbą kitu kampu, kas itin svarbu kūryboje. Išgyvenau net asmeninį atradimą: galvojau, kad negaliu būti viena, mane turi supti žmonės, o tos dvi mokymosi savaitės, kai vakarais likdavau viena, man buvo labai geras laikas.
