Galima pajuokauti, kad, prieš užsipuldami, edukologės Austėjos LANDSBERGIENĖS (48) oponentai dabar turėtų gerai pamąstyti: socialinių mokslų daktarė ką tik gavo juodąjį kiokušin karatė diržą. „Mama, tu esi juodas diržas“, – nuoširdžiausio pasididžiavimo ji sulaukė iš savo šeimos.
Austėja, turbūt ne vienas dabar stebisi, kaip edukologei, akademikei, verslininkei, keturių vaikų mamai kyla mintis tapti dar ir karatė kovotoja?
Kovos menais žavėjausi nuo mažens – užaugau su Bruce’o Lee ir Jackie Chano filmais, man tai visada atrodė ne tik sportas, bet ir išplėstos žmogaus galimybių ribos. Nepasakyčiau, kad norėjau tiesiog muštis: muštynės labiau asocijuojasi su kokiais nors „tulpiniais“, besitalžančiais gatvėje, o karatė yra filosofija, kur kiekvienas judesys turi tikslą ir prasmę. Tu nepuoli pirmas, gerbi savo varžovą – tai intelektualus sportas. Tačiau vaikystėje lankyti kovos menų būrelio taip ir neteko: lankiau muzikos mokyklą, tenisą, krūvą kitų būrelių, pamokas ruošdavau iki vidurnakčio, tad karatė tiesiog nebetilpo į grafiką – ir liko laukti geresnių laikų.