Austėja Landsbergienė: „Moterys, atsistokite prieš veidrodį ir pasakykite: „Aš esu pakankama“

Esate daugiavaikė keturių vaikų mama, sėkminga verslininkė, privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, knygų autorė. Kaip jums sekasi suderinti motinystę ir profesines veiklas?

Turbūt tobulas suderinimas yra neįmanomas – kai esi namuose, galvoji apie darbus, o kai esi darbe, tai atrodo, kad visos mamos seniai namuose, o aš su kitais vaikais... Nuolat galvoji apie tai, kad galėtum kažką daryti geriau. Tai yra amžinas tėvų kaltės jausmas, tačiau, kai manęs klausia, kaip aš suderinu, atsakau paprastai – „suderinimo būdu“. Kai dukra susilaužė ranką, tą dieną buvo atšaukti absoliučiai visi susitikimai – niekada nekyla klausimas, kas yra prioritetas. Lygiai taip pat mano šeima suprastų problemas darbe – buvome išvažiavę į kelionę, kai nutiko ekstremalus atvejis mokykloje ir visa šeima labai kantriai laukė, kol visą dieną kalbėjau telefonu. Kai turi labai daug veiklų ir atsakomybių, supranti, kad visur vienu metu nebūsi, visi patenkinti nebus ir tau reikia labai atidžiai ir tikslingai planuoti bei aiškiai prioritetizuoti.

Sakoma, jog tapus mama, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Ar pamenate, kokius didžiausius pokyčius jums teko patirti po vaikų gimimų? Ar jie skyrėsi, gimus kiekvienam jūsų vaikui?

Kiekvienas vaikas tikrai atneša naują gyvenimą. Visa šeima turi persikalibruoti ir peržiūrėti savo vaidmenis. Aišku, didžiausias pokytis įvyksta, kai gimsta pirmasis vaikas: buvai dukra, žmona, moteris, darbuotoja, o staiga tampi ir mama – tai yra visiškai naujas vaidmuo. Šis pokytis – tikrai labiausiai įstringantis. Po to, kai gimsta antras vaikas, atsiranda kita dinamika. Pradžioje buvo tik vienas ir visas pasaulis, atrodo, sukosi aplink vieną vaiką. Atėjus antram bijai, kad neužteks laiko, svarstai, ar įmanoma mylėti du lygiai taip pat, tačiau supranti, kad meilė nesidalina – ji dvigubėja, trigubėja su kiekvienu vaiku ir net jei turėtum keturiolika vaikų, tai lygiai taip pat meilė būtų keturioliką kartų išaugus. Šis pokytis yra labai smagus.

Gausėjanti šeima sumažina ir tą kaltės jausmą – vaikai turi ir vienas kitą, ir veiklų po mokyklos, ir planų tarpusavyje. Prisimenu, kaip su vyru mes pirmą kartą leidome sau išvažiuoti ilgesniam laikui negu vienai nakčiai, dviese, o sūnūs sakė: „ tai aišku, važiuokit, mes dideli, su sesėmis pabūsime.“ Ir jie puikiausiai pabuvo, sakė, visiškai mūsų nepasigedo, filmus žiūrėjo ir valgyti gamino – viską patys. Tai irgi yra labai didelis džiugesys – turbūt vieno vaiko nebūtume palikę, o kai jau keturi, jau yra kompanija ir jiems yra be galo smagu visiems kartu.  

Įprastai gimus vaikams keičiasi ne tik gyvenimas, tačiau ir pačios mamos požiūris į daugybę dalykų. Ar susilaukus vaikų keitėsi jūsų požiūris į motinystę ar į karjerą? 

Man atėjo atsakomybės jausmas, kad dabar viskas, ką darau, yra stebima labai brangių žmonių ir man svarbu, ką jie matys. Labai susikalibruoji savo vertybes, susidėlioji prioritetus. Pavyzdžiui, aš labai norėjau, kad vaikai matytų tėvus, gyvenime turinčius didelį tikslą ir siekiančius jo, nesuklumpančius dėl negandų, o jeigu suklumpa, tai atsistojančius. Būtent dėl šios drąsos, tvirtumo, atsparumo mūsų tradicijos tapo daug šventesniu reikalu gimus vaikams. Netgi mūsų mityba tapo daug geresnė – išmokome gaminti ir stengiamės, kad kiekvieną dieną vaikai valgytų namuose. Kai vaikai buvo mažesni, kiekvieną vakarą grįždavau namo vakarienės ir skaityti pasakos, net jei kartais po skaitymo, užmigdžiusi vaikus, grįždavau atgal į darbą.

Kol neturime vaikų, visiems atrodo: „mes tai būsime puikūs tėvai, mano vaikas neturės pykčio priepuolių, nekris ant žemės dėl saldainio“... Tačiau buvo ir pykčio priepuolių, ir, deja, ne visada apsaugojome – teko ir gipsuoti, ir ligoninėse būti. Ateina ir pažeidžiamumo jausmas – supranti, kad esi žmogus ir visko nekontroliuoji. Tačiau ateina ir ramybė, didesnis pasitikėjimas savimi.

Į karjerą požiūris nepasiketė – aš visada labai norėjau dirbti ir gimus vaikams tas noras netgi sustiprėjo, nes norėjau, kad vaikai matytų ne tik namuose esančią mamą, bet ir tokią, kuri turi pomėgių, tikslų, ambicijų, eina, siekia ir kovoja už savo įsitikinimus. Manau, kad šis požiūris man padėjo daug kartų atsitiesti, kai buvo labai sunku, nes nenorėjau, kad vaikai matytų, kaip sunkumai mane palaužia – kaip tik norėjau, kad vaikai matytų, jog buvo labai sunku, bet aš sugebėjau atsitiesti ir kiekvienas žmogus gali tai padaryti.

Ankstesniuose interviu esate minėjusi, jog dirbti su vaikais – tartum jūsų pašaukimas. Kaip manote, ar vaikai jaučia, jeigu mamos yra laimingos ir sėkmingos darbe ar užsiima kita joms mėgstama veikla?

Jau yra moksliškai įrodyta, kad jeigu tėvai yra laimingi dėl to, kuo užsiima, tai vaikai irgi yra daug laimingesni. Jeigu mama save per prievartą, ar, neduok Dieve, per vyro prievartą, laiko namuose, nes „moters vieta namuose“, visa tai kaupiasi ir vieną dieną tiesiog sprogs. Šią užgniaužtą, užguitą, užgautą moterį, brangiausią žmogų vaikai matys nuolat kenčiantį ir nesvarbu, kad ta „kančia“ yra darbas. Jeigu mama kiekvieną rytą atsikelia ir susiraukusi, dejuojanti, dūsaujanti eina į darbą, kokią žinią ji perteikia vaikams? Vaikai mokosi ne iš to, ką mes sakome, o iš to, ką mato savo aplinkoje. Tokiu atveju, yra daug geriau, kai mama, kuri nekenčia darbo, būna ir skleidžiasi namuose. Aš jokiu būdu nenoriu supriešinti – kai susitinku moteris, kurios save atrado namuose ir yra nepaprastai laimingos, jos sako, jog jaučia spaudimą eiti į darbą. O aš pati visą gyvenimą jaučiau spaudimą mažiau dirbti. Taip išeina, jog visos moterys Lietuvoje patiria spaudimą iš aplinkos: „ką tu bedarytum, nėra gerai – jeigu dirbi, dirbk mažiau, jeigu nedirbi, eik dirbti“. Kaip tik neseniai kalbėjau su viena trijų vaikų mama, kuri sakė: „aš nenoriu dirbti – man yra labai gera pagaminti vaikams valgyti, laukti vyro, sukurti namuose šilumą, eiti sportuoti, skaityti knygas. Be to, mes galime sau tai leisti“. Atsakiau, jog nesuktų galvos dėl to, ką jai sako kiti, o dabar reikia tiesiog mėgautis savo visaverčiu gyvenimu. Manau, kad jeigu atrandame pilnatvę ir savęs išpildymą derindamos darbą ir motinystę, tada tai ir turime daryti. O jeigu matome, kad nespėjame, mums sunku, tada galbūt reikia eiti dirbti iš namų arba,  jeigu leidžia finansinės galimybės, iš viso nedirbti, tačiau jokiu būdu nesijausti dėl to nevisavertei.

Ar iš savo patirties galite pasakyti, kad mamos yra linkusios keisti karjeros kryptį, kai susilaukia vaikų?

Mano aplinkoje buvo nemažai tokių atvejų, todėl sakyčiau, kad yra linkusios keisti. Kaip ir minėjau, gimus vaikams persidėlioji vertybes ir kai kurioms gyvenimas apsiverčia. Pavyzdžiui, mano vertybės – darbas, Lietuva, atsakomybė – neapsivertė. Iki vaikų maniau, kad reikia visą gyvenimą mokytis, dirbti, siekti, reikia gyventi ir kurtis Lietuvoje – ir tai išliko. Tačiau yra daugybė moterų, kurios sako „aš noriu pradėt ieškot prasmingo darbo, jaučiuosi taip, tarsi gyvenime dariau viską, ko norėjo tėvai, o dabar noriu daryti tai, ko noriu pati, noriu, kad mano vaikai mane laimingą matytų.“ Mamos, susilaukusios vaikų dažnai nusprendžia imtis to, ko anksčiau nedrįso – tai yra nepaprastai žavinga. Atrodo, kad vaikai įkvepia ir suteikia drąsos žengti žingsnį, kurio žengti nedrįsai, kol vaikų neturėjai.

Kiekvienai veikliai mamai svarbu bent kartais atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir atrasti laiko sau. Ar turite ritualą, kaip atitrūkti nuo darbų, buities ir skirti laiko tik sau pačiai?

Ritualų nelabai turiu, tačiau jaučiuosi atitrūkstanti, kai skaitau. Sąmoningai stengiuosi skaityti daug, nuolat ieškau knygų, kurias galėčiau turėti – būtent knyga man ir yra laikas sau, išėjimas į kitą pasaulį. Žinoma, jeigu pavyksta ištrūkti į kokį SPA, tai išvis fantastiška. Tačiau labiau stengiamės ištrūkti kartu su vyru, nes mūsų dienotvarkės – labai užimtos, abudu išties daug dirbame, o visą laisvą laiką stengiamės skirti šeimai ir vaikams. Todėl sąmoningai stengiamės laiko rasti sau dviese – įprastai tai suplanuojame labai iš anksto, nes kitaip visai nepavyktų ištrūkti – dažnai net mūsų savaitgaliai būna labai darbingi.

Sutikote prisidėti prie socialinio projekto „Mommypreneurs“, skirto skatinti jaunų mamų užimtumą motinystės ar vaikų priežiūros atostogose. Kaip manote, kodėl yra svarbu įgalinti moteris, mamas, padėti joms stiprinti savo profesinius įgūdžius?

Pradėjau kalbėti apie mergaičių ir moterų įgalinimą prieš maždaug 10 metų. Prisimenu netgi vieną savo tinklaraščio įrašą, kuriame rašiau, jog draugėms, kurios sako „vyras mane išleidžia“, visada sakau, kad tavęs neturi išleisti tavo vaiko tėtis – jūs susitariate. Jūsų vyras turbūt nesako „žmona man leido“. Lygiai taip pat kalbu apie tėvystės atostogas – kodėl motinystės atostogos yra savaime suprantamos, o tėvystės – nebūtinai?  Neseniai teko skaityti mokslinį psichologijos tyrimą, kuriame teigiama, jog stereotipiškai įsivaizduojame, kad moterys santuokos nori labiau, tačiau remiantis visais rodikliais, vyrams santuoka yra daug naudingesnė negu moterims. Egzistuoja paradoksas: moterys santuokoje dirba sunkiau, tačiau gauna mažiau, o vyrai dėl santuokos dirba mažiau, tačiau gauna daug daugiau. Dar vienas faktas, apie kurį mažai kalbama – per pastaruosius 5-10 metų nustatyta, jog maždaug du trečdaliai skyrybų yra inicijuojamos moterų, ypač vyresnių nei 30 m., o ne vyrų. Tai rodo, kad moterys nori pripažinimo, nori turėti galimybę būti lygiavertės santykiuose ir būti lygiaverčiuose santykiuose. Manau, kad tai yra nepaprastai svarbu.

Įgalinus mamas, kai jos yra motinystės ar vaikų priežiūros atostogose, jos išdrįsta imtis veiklų, apie kurias galbūt galvojo „dar palūkėsiu, gi dar vaikas mažas, o gal kai vyras pasieks karjerą...“ Mano mamos kartoje kas antros moters istorija tokia – „paaukojau savo karjerą dėl vyro“. Visuose interviu manęs klausia: „Jūs daug keliaujate – kas būna su jūsų vaikais, kai išvažiuojate į komandiruotę?“  Vaikai turi tėtį, o mano vyro niekas neklausė, kai jis dvejus metus dirbo Briuselyje, kas bus su jo vaikais. O manęs – nuolat klausiama. Aš turiu pakankamai pasitikėjimo savimi, kad tokie klausimai man neišmuštų pagrindo iš po kojų, tačiau moterims Lietuvoje tokie klausimai vis dar įmeta akmenį į krepšį, kurį jos ir taip sunkiai neša. Ir ta kaltė kaupiasi, jos atsisako savo svajonių, sakydamos (ir tai tą samoningai dedu į kabutes) „išsaugosiu šeimą“. Reikia labai pasverti, ką noriu, kad mano vaikas matytų ir kur aš noriu būti, kai man bus penkiasdešimt, šešiasdešimt metų, ką aš noriu matyti, žiūrėdama atgal. Jeigu aš noriu matyti save nešusią tą sunkią naštą, savo kryžių – viskas gerai. Bet galbūt yra ir kitas variantas?

„Mommypreneurs“ mokymų dalyvės teigia, jog ypač antraisiais motinystės atostogų metais vis drąsiau pradėjo galvoti apie papildomas veiklas, norą stengtis labiau ne tik dėl savo, bet ir dėl vaikų gerovės. Kokiems darbams ar pokyčiams jus įkvėpė jūsų vaikai?

Kol neturėjau vaikų, tai visada galvojau, kad turiu daug ir sunkiai dirbti, kad mano vaikai turėtų geriausią įmanomą išsilavinimą. Toks mąstymas „atėjo“ iš mano tėvų, o man su vaikais „atėjo“  suvokimas, kad esu atsakinga ne tik už juos – turiu sunkiai dirbti ir Lietuvos švietimui. Tas jausmas su kiekvienu vaiku tik stiprėjo – vis galvojau, kas bus, jei aš labai daug dirbsiu, uždirbsiu, išleisiu vaikus į universitetą, bet jie negalės to suteikti savo vaikams, o valstybinis švietimas bus labai prastas? Taip ir kilo „Švietimo laboratorijos“ idėja – organizacija Lietuvoje, siekianti Lietuvoje diegti inovacijas ir sukurti visai kitokį švietimą. Kviesime ateiti, mokytis iš mūsų, imti tai, ką duodame ir skatinsime diegti naujoves visoje Lietuvoje, kad vaikams būtų geriau. Taip pat noriu, kad vaikai matytų, jog jų mama turi nuomonę, stuburą, nebijo puolimo ar šmeižto.

Ko palinkėtumėte mamoms, kurios nori būti veiklios, dirbančios mamos, derinančios motinystę su profesine veikla?

Turbūt labiausiai palinkėčiau ramybės dėl to, kad nereikia  norėti padaryti visko – niekas nepadarys visko, tačiau kiekvienas galime padaryti „kažką“. Reikia įsivardinti, kas yra tas „kažkas“ – galbūt nori išmokti gaminti fantastiškas vakarienes savo vaikams, grįžtantiems iš mokyklos? Ir tai jau yra labai svarbus „kažkas“. Nekyla abejonių, kad jei mama ras savirealizaciją, tada ir vaikai, ir šeima bus nepaprastai laiminga. Taip pat palinkėčiau suvokti, jog esate pakankamai geros. Manau, jog nuolat jaučiame tai, jog esame nepakankamos: esu nepakankama mama, nepakankama darbuotoja, nepakankama žmona ir t.t. Kartais atsistokite prieš veidrodį ir pasakykite: „aš esu pakankama, man viskas yra gerai“. Turi tiesiog išsikelti tikslą, jo siekti, nekreipiant dėmesio į tuos, kurie sako, kad nepavyks, nes tokių bus visada.

Nemokami „Mommypreneurs“ kursai suteikia mamoms puikias sąlygas mokytis – profesionalūs pranešėjai, kompetentingi IT specialistai, nuolatinės konsultacijos bei nemokama vaikų priežiūra kursų metu kai kurioms mamoms padėjo pasistūmėti nuo verslo idėjos iki pirmųjų produktų užsakymų.

Registruotis į antrąjį mokymų etapą galima iki sausio 12 d., o visą aktualią informaciją bei nuorodas aplikavimui galima rasti „Mommypreneurs LT“ Facebook paskyroje.