Austėja Landsbergienė: „Pasitikėkime pedagogais!“
Ateinantis rugsėjis kelia nerimą būsimųjų pirmokų ir darželinukų tėvams. Kaip sumažinti priešstartinį jaudulį, pataria socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, 4 vaikų mama, ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ steigėja ir vadovė.
Ką tėvai dažniausiai visai kitaip įsivaizduoja, atvesdami vaiką į darželį ar mokyklą? Kokios jų elgesio klaidos vaikui tikrai nepadeda adaptuotis?
Aš visada tėvams kartoju, kad visų pirma tėvai turi būti įsitikinę, kad tai – geriausias sprendimas šeimai. Jeigu tėvai abejoja mokykla / darželiu ir pedagogu, tai pasidaro akivaizdu ir vaikui, o tokia emocinė būklė tikrai nepadeda adaptuotis. Iš tiesų atskirčiau adaptaciją darželyje ir adaptaciją mokykloje. Darželyje adaptacija dažnai būna pati pirmoji gyvenime ir tėvams, ir vaikams. Todėl pedagogams reikia geriau išmanyti proceso subtilybes, būti itin supratingiems, kantriems ir gebantiems nuraminti ir tėvus, ir vaikus. Mokykloje adaptacija visai kita: tėvai į mokyklą vaiką dažniausiai lydi ne kupini baimės ir nerimo, o džiaugsmingo jaudulio dėl naujojo etapo pradžios.
Tėvai ikimokyklinuką stengiasi išmokyti skaityti ir skaičiuoti, įsivaizduodami, kad tai pagrindiniai, lengvą adaptaciją lemiantys dalykai, tačiau mokytojos akcentuoja emocinę vaiko brandą.
Iš dalies sutinku. Žinoma, gebėjimas skaityti ir skaičiuoti yra pliusas – vaikas jaučiasi labiau pasitikintis savimi, labiau viską gebantis. Kita vertus, mano nuomone, ne mažiau svarbūs (o dažnai ir svarbesni) yra socialiniai įgūdžiai ir emocinė branda. Galvą guldau, kad atsakingumas, jautrumas kitų poreikiams, gebėjimas kūrybiškai spręsti problemas, įtikinti, savo nuomonės turėjimas, mokėjimas bendradarbiauti ir kultūringai bendrauti su kitais, imtis atsakomybės ir organizuoti veiklą bei planuoti laiką yra daug svarbiau, nei gebėjimas suskaičiuoti iki 100 ar užsirišti batus. Tiesiog su pastaraisiais lengviau: vaikas skaito arba ne, vaikas skaičiuoja arba ne, vaikas užsiriša batus arba ne. Socialiniai gebėjimai yra efemeriški, juos sunku pamatuoti, ypač kai vaikui šešeri septyneri metai. Žinoma, tie, kurie nori, mato. Aš matau. Ir didžiuojuosi, kai mums po „Vaikystės Sodo" išvykos skambina žmogus iš ten, kur viešėjo vaikai, ir sako: jūsų atžalos kaip iš kosmoso - pas mus atvažiuoja daug vaikų, bet jūsiškiai užduoda klausimus, diskutuoja, nebijo turėti savo nuomonę, o jau kiek visko žino! Tai leidžia manyti, kad matau (ir įvertinu) ne aš viena.
Standartinė situacija: mama ateina į mokyklą užrašyti pirmoko. Ir naiviai klausia: o pas kokią mokytoją patartumėte? Jai atsakoma: „Visos mūsų mokytojos geros“. O juk norisi pas geriausią.
Iš tiesų sunkiausia yra patarti, nes kiekvienos šeimos poreikiai labai skiriasi. Prisimenu, kaip ieškojome vaikams auklės. Buvo tokių, kurias rekomendavo draugai kaip tikrai patikimas ir šaunias, bet mums jos nei tiko, nei patiko. Manau, kad panašu yra ir su mokytojomis. Svarbiausia, kad pedagogas dirbtų profesionaliai. Pavyzdžiui, ir „Vaikystės Sode“ buvo tokia situacija, kai tėvai pageidavo tik tos ir tik tos mokytojos, nes vyresnis vaikas buvo lankęs pas ją. Susitikome su tėvais, ilgai kalbėjau, kad visos mūsų mokytojos yra profesionalios, kad reikia atsisakyti išankstinės nuostatos, be to, nebūtinai tas žmogus, kuris yra idealus tėvams, yra idealus ir vaikui. Reikia daugiau pasitikėti, kad profesionalai dirba profesionaliai. Suprantu, kad situacija kelia daug jaudulio, – juk pedagogui patikime brangiausia, ką turime. Kita vertus, juk norime, kad žmonės, su kuriais susiduriame, tikėtų mūsų profesionalumu. Lygiai to paties nori ir pedagogai.
Viena šauni mokytoja kartą pasakė: „Problema – ne vaikai, o jų tėvai“. Sutinkate?
Pripažinkite – tėvams, ypač į mokyklą vaiką išleidžiantiems pirmą kartą, yra nemažai nerimo. Jie nežino, kas vyksta, kai ryte uždaromos klasės durys. Natūralu, kad jiems kyla daug klausimų, daug abejonių. Be to, ne vienas pedagogas jums pasakys, kad yra tėvų, kurie savo įtampą (net ne visada susijusią su mokykla) dažnai išlieja ant pedagogų. Dėl to – kaip jau įrodė ir devynios galybės tyrimų – yra gyvybiškai svarbu ugdymo įstaigai (pedagogams) aktyviai bendrauti ir bendradarbiauti su tėvais. Jeigu į šį bendradarbiavimą yra žiūrima kaip į naštą, tai tokiu atveju Jūsų minimos mokytojos teiginys ir gali būti teisingas. Kita vertus, aš žiūriu į bendradarbiavimą kaip į gyvybiškai būtiną ir palengvinantį pedagogo darbą reiškinį. Tokiu atveju teiginys nėra teisingas.
Ar teorinės žinios padeda auginat savo vaikus? O gal kartais pasijuntate paprasta mama, kuri daug ko nežino?
Ir padeda, ir trukdo. Kartais įžvelgiu tai, ko neįžvelgtų tiesiog mama. Be to, reikalauju iš savo vaikų daugiau nei paprasta mama, kartais pakliūvu į aplinkos spendžiamas pinkles (na, žinote, jaudinuosi, kad kažkas ims ir pasakys: va mama TOKIA edukologė, o vaikas TOKS). Suprantu, kad tai – neprotinga, tačiau kartu suprantu, kad žmogiška ir tikriausiai niekada negalėsiu būti paprasta mama. O dėl žinojimo tai su kiekvienais metais vis geriau suprantu, kad žinau dar labai mažai, kad tobulėjimui ribų nėra. Aš kartais amo netenku, kai žmogus, tiesiog turintis savo vaiką (dažnai pirmą ir dar mažą), dėsto tiesas absoliučiai įsitikinęs. Tada galvoju, kad tikriausiai yra taip: kuo mažiau žinai, tuo labiau esi įsitikinęs savo teisumu, o kuo daugiau žinai, tuo labiau matai įvairius niuansus ir imi viskuo abejoti, viską kvestionuoti.
Tekstas Dovilės Štuikienės