Autistišką sūnų auginanti aktorė Toma Žalgirio klinikoje patyrė košmarą: „Iš mūsų pasijuokė“

Autistiškus vaikus auginančios šeimos žino, jog odontologinės procedūros šiems vaikams dažnai yra labai sunkios. Visgi tai, kaip viskas praeis, neretai labai stipriai priklauso ir nuo paslaugas suteikiančių medikų bei kitų medicinos darbuotojų. Adomo patirtis iki tol buvo gera.

Sekmadienį į VUL Žalgirio kliniką su sūnumi atvykusi Toma neslėpė ašarų pasakodama, kaip su ja ir jos vaiku bendravo klinikos darbuotojai.

„Šitą istoriją pasakoju ne norėdama pasiguosti. Adomas turi mylinčius žmones, mane, ir aš padarysiu viską, kad jis augtų sveikas ir laimingas. Tačiau noriu, kad, jeigu taip nutiktų jums, jūsų vaikams, nedarytumėte tokių klaidų ir tokių sprendimų, kokius padarėme mes“, – socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasakojo Toma.

Žalgirio klinika pateikė savo atsakymus.

Skubėjo, nes tikėjo – kiekviena valanda svarbi

Atsitikus nelaimei Panevėžyje, ji su sūnumi ir vyru išskubėjo į Vilniuje esančią Žalgirio kliniką.

„Žinojau, kad svarbi kiekviena minutė, kad būtų galima įstatyti dantukus. Labai svarbu, kad dantukų nervai dar būtų gyvi – tada yra didelė tikimybė, kad dantukai prigis. Labai svarbu dantis transportuoti fiziologiniame skystyje. Jei tokio neturite po ranka, yra pienas, seilės <...> Mes įmetėme dantuką (nes radome tik vieną) į šaltą pieną ir išskuodėme į Vilnių“, – sakė Panevėžyje gyvenanti moteris.

Pasak jos, prieš važiuodama ji dar pasiskambino į ligoninę. „Mane patikino priimamajame, kad tikrai, viskas bus OK [sakė – past.] atvažiuokite, mes jūsų laukiame, priimsime ir viską sutvarkysime. Nuvykus į Vilnių mus priėmė. Teko palūkėti – viskas suprantama. Bet, kai nuėjome į kabinetą pas gydytoją, jis kokias 15 min. žiūrėjo į kompiuterį, kažką su „sesutėmis“ kalbėjo. Šalia stovėjusi „sesutė“ man veidu ir rankų mostu rodė, kad „viskas gerai“, t.y. bandė raminti. Galiausiai iš kabineto mus vėl išprašė lauk, nes Adomui reikėjo padaryti dantukų nuotrauką. Tuo metu „sesutė“ pasakė, kad „gydytojas yra labai geras, labai profesionalus, tiesiog jis labai mažai šneka“, – pasakojo Toma.

Rentgeno kabinete, pasak jos, dirbusi moteris iš pažiūros buvo neblaivi arba pagiringa: „Bet ji bent jau leido man būti kabinete ir padėti Adomui, tarėsi su juo ir šiaip taip padarė tą nuotrauką. Nors paskui, žiūrėdama į ekraną sakė, kad „aš tai čia nieko nesuprantu toj nuotraukoje, bet, žinokit, geriau ir nebus.“

Gydytojo kabinete – jokių paaiškinimų

Padarius dantų nuotrauką ir grįžus į kabinetą pas gydytoją, medikas paklausė Adomo, ar jis leis suleisti vaistus nuo skausmo. „Aš jam pasakiau, kad berniukas yra autistiškas ir kad jis to neleis, nes nežino, kas tai yra. Aš pati esu tai patyrusi ir žinau, kad tai skausminga. Perspėjau gydytoją, kad jis to nedarytų, nes tuomet vaikas nesileis apžiūrimas, nors šiaip – leidžia“, – pasakojimą tęsė Toma.

Ji priminė, kad tai – nebuvo pirmas Adomo susidūrimas su gydytoju odontologu. „Panevėžyje mes turime nuostabią gydytoją, kuriai Adomas leidžia ne tik apžiūrėti, bet ir gręžti bei su replėmis išjudinti dantuką (to reikėjo prieš traukiant). Kitaip sakant, kaip autistiškam vaikui, su Adomu mes odontologijos srityje esame pasiekę labai daug“, – kalbėjo Toma.

Sužinojęs, kad suleisti nuskausminamųjų nepavyks, gydytojas, anot Tomos, pagūžčiojęs pečiais tiesiog nuėjo. „Aš, žinodama, kad laikas eina, klausiau tiesiai: „Gal galite pasakyti, kaip mums padėsite?“ Jis atsakė: „Aš jums turiu du pasiūlymus: lengviausias iš jų – nieko nedaryti ir laukti, kol sueis 18 metų ir dėti implantus. Aš sakau: „Palaukit, jūs siūlot mano vaikui gyventi 10 metų be dantų?“ Jo atsakymas: „Tai ko jūs iš manęs norit?“. Pasakiau, kad norėčiau, jog įdėtų bent jau tą dantuką, kurį atsivežėme. Paėmęs indelį su pienu, gydytojas ėmė juoktis: „Kur čia tas dantis, aš jo net nematau?“ Išėmė jį su replėmis kikendamas, kad mes jį atsivežėme, ir paklausė: „Tai jūs norit vargt?“ O aš atsakiau, kad noriu, jog vaikas turėtų dantis. Į ką gydytojas: „Jei norit vargti, gerai. Vargsim visi.“ Ir vėl nuėjo“, – pasakojo autistiško vaiko mama.

Pasivijusi jį Toma paprašė paaiškinti, ką reiškia „vargti“, kaip viskas bus. Gydytojas paaiškino, jog nėra aišku, ar dantis prigis, kad ilgai reikės valgyti tik skystą maistą, kad yra infekcijos rizika.

„Manęs šie trys dalykai neišgąsdino – atliekant bet kokią intervenciją yra tokia rizika“, – kalbėjo Toma, medikui paaiškinusi, jog sutinka ir nori, kad vaikui būtų įstatytas dantis.

Be detalesnio paaiškinimo vėl išprašyta už durų moteris sako spėjusi paklausti, kas dabar bus: „Norėjot, tai dabar teks dvi paras pagulėti ligoninėje“ – taip man paaiškino gydytojas. Į ką aš atsakiau, kad „gerai, mes sutinkame.“

Operuoti neskubėjo

Palatoje laukė „staigmena“. „Ten jau gulėjo vyresnio amžiaus žmogus, šalia – lova Adomui. O mums (Adomo tėčiui ir mamai – past.) dviems-trims paroms skyrė dvi taburetes. Aš dėl to nekėliau klausimo. Jei reikės, kiekviena mama dėl savo vaiko ir savaitę pamiegos ant taburetės“, – kalbėjo moteris.

Po valandos palatoje ji sako išėjusi sužinoti, kas šią parą laukia jos sūnaus: ar numatytos kažkokios procedūros, operacija?

„Poste budėjusi „sesutė“ pasakė, kad nieko nežino ir nusiuntė pas gydytoją, parodžiusi, kur eiti. Nuėjus ten paaiškėjo, kad ten vyksta operacija... Neturėjau tiek įžūlumo, kad lįsčiau ten ir klausčiau. Grįžusi į palatą pasiskambinau į Kauno klinikas ir paaiškinusi situaciją (kiek laiko jau praėjo, kas dabar vyksta ir t.t.) paklausiau, ar jie mums gali padėti ir, jei taip, kad mes esam pasiryžę tą pačią minutę sėsti į automobilį ir lėkti į Kauną. Budėjęs gydytojas paaiškino viską – apie rizikas, skubą. Ji pasakė taip: „Jeigu jus dabar ten tuoj operuos, likit ten. Bet, jeigu ne, atlėkit, mes padėsim kuo galėsim, nes svarbus kiekvienas pusvalandis, kiekviena minutė.“ – prisiminė Toma.

Iš karto po šio pokalbio į palatą atėjo gydytojas ir pranešė, kad Adomą operuos. Po pusvalandžio berniukas buvo nuvežtas į operacinę.

Apie tai, kas ten vyko, moteris pasakojo rydama ašaras: „Sėdėdami už durų mes girdėjome, kaip jie juokiasi iš mūsų sprendimo...“

Pasibaigus operacijai kartu buvęs vaiko tėtis buvo paprašytas padėti perkelti sūnų, nes esą nėra personalo, kuris galėtų tai padaryti: „Galvoju, jei aš būčiau viena vežusi vaiką, kas būtų Adomą nuo operacinio stalo nukėlę į lovą...“

Pasak jos, dar pakeliui į palatą iš gydytojos anesteziologės Toma sužinojo, kad dantukas, kurį įstatė, suskilęs. „Neaišku, gal po pusmečio, gal greičiau pusė jo nuskils... Nepasakosiu, kokie jausmai apėmė..“ – „Facebook“ istorijoje kalbėjo moteris.

Operacija atlikta netinkamai?

Iš budėjusios slaugytojos gavus informaciją apie tai, ką vaikas galės valgyti, gerti, Adomo tėtis išėjo į parduotuvę pirkti jogurto, vandens. Tėvai perspėti ir apie tai, kaip gali jaustis po narkozės atsibudęs berniukas, kuriam įstatytas dantukas sutvirtintas specialia vielute, kad ją reikės saugoti ir laikyti bent 2-3 savaites. Tačiau, pasak Tomos, vos vaikui atsibudus, vielutė savaime atšoko. Slaugytoja nuramino, kad tai dažnas atvejis – svarbu pasaugoti, kad vaikas visai jos nenusimtų.

Tačiau atėjęs gydytojas pranešė, kad dėl to teks vėl operuoti su narkoze. „Priminiau, kad Adomas yra susidūręs su odontologinėmis procedūromis, leidžiasi apžiūrimas. Kad gal galima tai padaryti be narkozės. Bet gydytojas pagūžčiojo pečiais ir išėjo“, – kalbėjo Toma.

Taip praėjo dar viena valanda, per kurią mama stengėsi užtikrinti, kad ant danties uždėta vielutė liktų savo vietoje. Galiausiai patekus pas gydytoją atrodė, kad situacija bus išspręsta: berniukas leido tvarkyti dantuką.

Pasak Tomos, viskas buvo gerai iki tol, kol gydytojas nieko nesakęs išsitraukė žirkles ir tarstelėjęs, kad „kažką nukirps“, bandė jas įkišti į vaiko burną. „Sūnus išsigando ir užsičiaupė. O gydytojas ėmė rėkti: „Ką tu darai, neliesk... Adomukas išsigando dar labiau, bet galiausiai leido tvarkyti. Vis dėlto, matyt, dėl skausmo kartais padrebėdavo. Į ką gydytojas sureagavo, kad „nieko čia nebus. Laukit rytojaus.“

Moters teigimu, nepagarba jai ir sūnui tęsėti toliau. Pasak jos, gydytojas su slaugytoja juokavo dėl antibiotikų, kurių sūnui reikėtų skirti.

„Girdėjau, kaip jis „sesutei“ sakė, kad gal rytoj ateis vaikų odontologai, taip pat raginimą: „Paklausk motinos, ar jis gers antibiotikus tabletėmis. Bet, ai, ne, gal net neklausk, suleisim ir viskas.“ Tai, kad ryt vėl bus operacija, kad vaikas gaus ketanovo, antibiotikų aš girdėjau būdama už durų – man niekas nepaaiškino, kodėl jam rytoj negalima valgyti ir gerti, kokius ir kodėl medikamentus skyrė, nieko.“

Paaiškinimą, kas sūnaus laukia, ji išgirdo iš slaugytojos. Ji patvirtino, jog rytoj Adomą apžiūrės vaikų odontologai, kurie pasistengs sutvirtinti įstatytą dantuką. Tačiau tai greičiausiai bus atliekama ir vėl su narkoze.

Nusiteikę laukti rytojaus, tėvai ir berniukas ėmė ruoštis miegoti. Toma sako nuėjusi į koridorių paskambinti savo mamai, tačiau dar nespėjusi to padaryti išvydo vyrą. Jis pasakė, kad dantuko nebėra – jis tiesiog iškrito.

„Pakviestas gydytojas ateidamas burbėjo: „Aš sakiau, kad taip bus. Tai ką – vėl narkozė? Jei nori, tegul – darom.“ Pasakęs, kad „laukit rytojaus ir vaikų odontologų, jie galbūt jums sutvarkys“, gydytojas išėjo, – prisiminė Toma. – Galbūt vėliau jam sąžinė prabilo, nes po kiek laiko sugrįžo ir tik tada paaiškino visas rizikas, kad tas dantukas kažkodėl nebuvo pritvirtintas taip, kaip reikėtų. Kai paklausiau, kodėl, paaiškino, kad darė su nepilna narkoze, „nepaskaičiavo“. Žodžiu, pats prisipažino, kad padarė darbą nepilnai.“

Atsiprašymo nesulaukė

Pasak jos, gydytojas patvirtino ir tai, kad dantis buvo suskilęs, todėl garantijos, kad jis būtų prigijęs nebuvo jokios.

„Kitaip tariant, jis pats pasakė, kad narkozė ir visa operacija buvo beprasmė“, – kalbėjo Toma. Jos teigimu, sprendimą dėl operacijos šeima priėmė nežinodama visų aplinkybių ir prognozių: „Tiesiog pasitikėjome profesionalais...“

Ji neslėpė, kad skaudžiausia buvo, jog gydytojas nesugebėjo atsiprašyti. „Operuodamas jis juokėsi, o paskui bando ateiti ir viską užglaistyti. Man tai atrodė taip apgailėtinai, kad neturėjau jėgų net pykti. Mes tiesiog susirinkome daiktus ir išvažiavome namo“, – kalbėjo Toma.

Ji sako besigailinti tik vieno – kad važiavo į Vilnių, o ne į Kauną: „Bet mes padarėme viską, ką galėjome. Adomukas yra be dantų... Tokia berniukiška vaikystė.“

Viešai šią istoriją papasakojusi moteris sako norėjusi parodyti, kokia šios klinikos politika, požiūris į žmogų, pacientą, galbūt – į autistiškus vaikus.

Neatmeta, kad rašys skundą

Šeima sako, jog šiuo metu bandys ieškoti sprendimų, ką daryti toliau, nes iš Žalgirio klinikos patarimų nesulaukė.

„Niekas iki šiol nesusisiekė, jie net atsisako atsiųsti emeilu sūnaus dantukų nuotrauką. Sako, kad turime nuvažiuoti su prašymu ir atsiimti vietoje. Tai reiškia iš Panevėžio į Vilnių važiuoti pasiimti nuotrauką. „Su fleshiuku“, – dar pridūrė“, – 15min sakė Toma.

Ji neatmetė, jog ateityje kreipsis į kliniką dėl žalos atlyginimo. „Aš parašiau į kliniką pretenziją ir paaiškinimą, kad man skubiai reikia nuotraukos, nes vešime vaiką į kitą įstaigą. Atsakymo – jokio. Kol kas man reikia nuotraukos ir imtis veiksmų padėti savo vaikui. Jei jie ir to nepadarys, mes tikrai teisimės. Tiesiog dabar ne tai svarbiausia mūsų šeimai“, – sakė pašnekovė.

Žalgirio klinika: „Mamos teiginiai nepagrįsti“

Situaciją pakomentavo ir VUL Žalgirio klinikos vadovas, gydytojas burnos, veido, žandikaulių chirurgas Dalius Matkevičius. Pateikiame portalui atsiųstus atsakymus.

„Visų pirma, svarbu paminėti, kad Žalgirio klinika turi pareigą užtikrinti paciento duomenų konfidencialumą. Kadangi paciento atstovų sutikimo teikti paciento duomenis žiniasklaidai neturime, todėl situaciją komentuojame naudodami tik tiek paciento duomenų, kiek jų viešai pateikusi pati paciento mama.

Šeimos kaltinimai straipsnyje minimoje situacijoje nepagrįsti, tačiau dar kartą įrodantys, kad visuomenėje ženkliai daugėjant autizmo spektrą turinčių asmenų būtinos investicijos į jiems labiau pritaikytos asmens sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūros ir paslaugų sukūrimą.

Straipsnyje pateikiamoje situacijoje vertinama tik viena pusė – tėvai iš karto išėjo į socialinę mediją ir išsakė savo įspūdžius. Kalbėjomės su tą dieną budėjusiu personalu. Nors pripažįstame, kad pagalbą teikęs gydytojas galėjo su šia mama komunikuoti geriau, tačiau iš esmės Žalgirio klinika paslaugas suteikė maksimaliai kokybiškai, atsižvelgiant į konkretaus paciento situaciją ir medicinos lygį.

Mamos teiginiai, kad gydytojas pripažino, kad padarė darbą nepilnai, nepagrįsti.

Gydymo paslaugą teikianti gydytojų ir slaugos komanda stengiasi maksimaliai užtikrinti kokybę, jiems rūpi pacientų gerovė. Žalgirio klinikos gydytojai į visus pacientus žiūri su empatija ir patyčios nėra toleruojamos. Suprantame, kad pacientai gali būti išsigandę, jiems skauda, neramu, nejauku, tačiau medicinos personalui tai yra kasdienybė, todėl procedūrų ar operacijų metu jie ir kalbasi, ir pajuokauja. Besijuokiančio, besišypsančio personalo nereikėtų įtarinėti, kad jie šaiposi ir nori užgauti pacientą ar jį lydinčius asmenis.

Žalgirio klinikos gydytojai į visus pacientus žiūri su empatija ir patyčios nėra toleruojamos.

Liūdna, kad paciento mama išsakė įtarimus, kad darbuotoja, atlikusi radiologinį tyrimą, galimai buvo neblaivi. Žalgirio klinikoje taikoma nulinė svaigalų tolerancija. Žmonės, kurie čia dirba, yra įvairūs. Visuomenėje visi mokomės vienas kito nevertinti pagal išorinius standartus, kurie gali būti niekuo nepagrįsti. Labai norėtųsi, kad tokiais kaltinimais nebūtų mėtomasi lengva ranka. Empatija tarp pacientų ir medikų turėtų būti abipusė.“

Gydytojas D.Matkevičius paaiškino, ir kokios priežastys galėjo lemti, kad klinikoje atsidūrusiam vaikui atlikta operacija nebuvo tokia sėkminga kaip tikėjosi artimieji.

„Šiuo atveju buvo padidintos rizikos pacientas su kompleksine patologija. Mama pati pripažįsta, kad gydytojas jai paaiškino, jog nėra aišku, ar dantis prigis, kad ilgai reikės valgyti tik skystą maistą, kad yra infekcijos rizika.

Ši procedūra, net ir atlikta kaip šiuo atveju pagal visus algoritmus, negarantuoja rezultato. Medicinoje apskritai joks gydytojas negali garantuoti rezultato, nes jis priklauso nuo individualių paciento fiziologinių savybių, paties paciento elgesio po procedūros“, – teigė Žalgirio klinikos vadovas.

Empatija tarp pacientų ir medikų turėtų būti abipusė.

Gydytojas: „Įvyko tiesiog fizika“

Pasak jo, danties įstatymas nėra operacija. „Audiniai nėra pjaustomi, kaulas nėra redukuojamas. Išmuštas dantis atstatomas į vietą ir įtvirtinamas įtvaru prie gretimų dantų – tai yra pasaulinė praktika, taikoma „n“ metų. Atliekant šią procedūrą turi būti pasiekiamas idealus paviršiaus, ant kurio bus tvirtinamos medžiagos, kurios tvirtinamos prie likusių sveikų dantų, o sausumas tam, kad būtų geras jų sukibimas ir laikomumas. Burna nėra sausa vieta savaime, o kai dar yra ir kraujinga žaizda, ne visada tą maksimalų sausumą pavyksta padaryti. Čia sužaidžia ne gydytojo profesionalumas, o medžiagų savybės.

Deja, šiuo atveju siektas procedūros rezultatas nebuvo pasiektas, kadangi buvo išmušti du dantys, o į Žalgirio kliniką atvežtas tik vienas, atsirado per didelis tarpas tarp dantų, kuris galėtų tą vieną dantuką išlaikyti. Įvyko tiesiog fizika“, – kalbėjo medikas.

Jo, teigimu, deja, bet niekas negali pasakyti, ar išmušto danties išsaugojimo tikimybė yra maža ar didelė. Tai lemia daug dalykų.

„Reikia atsižvelgti, ar yra pakankamai likusių minkštųjų audinių, ar nėra lūžusi to danties šaknis, ar nėra išlūžęs kaulas, kuris laiko aplink esantį dantį. Danties įtvėrimo stabilumas turi būti pasiektas procedūros metu ir dar dvi savaites po jos, kad gautųsi audinių sukibimas. Kai išmušamas dantis, yra nutraukiami visi jį laikantys raiščiai, kurie yra tarp danties ir kaulo. Ir kad tie raiščiai sugytų, mums reikalinga mažiausiai 2 savaičių imobilizacija. Kaip ir gydant ranką ar koją, taip ir dančiui reikalinga imobilizacija, tik čia mes turime du skirtingus kietuosius kūnus – kaulą ir dantį – tarp kurių yra raištis“, – paaiškino Žalgirio klinikos vadovas ir gydytojas, pasidalinęs ir patarimais, ką daryti, atsitikus tokiai nelaimei.

Siekiamybė – speciali komanda, dirbanti su daugiau poreikių turinčiais pacientais

Kokių iššūkių kyla medikams, kai į juos kreipiasi autizmo spektre esantis pacientas? Ar užtenka kompetencijų?

„Žalgirio klinikos Priėmimo-Skubiosios pagalbos skyriuje budi vienas gydytojas, kuris priima ir suaugusius, ir vaikus, ir neįgaliuosius. Paslaugų teikimas neįgaliesiems Žalgirio klinikoje nėra retas atvejis. Žalgirio klinikos personalas yra empatiškas, profesionalus ir geba paslaugas tokiems pacientams suteikti, tačiau visais atvejais būtinas tokių asmenų tėvų, globėjų, rūpintojų ir kitų juos lydinčių asmenų bendradarbiavimas.

Jei šie jiems artimiausi asmenys turi iššūkių kasdienėje veikloje atlikti įprastas rutinines procedūras, įsivaizduokite, kokiu iššūkiu tai tampa sveikatos priežiūros specialistams, kurie tokiems asmenims turi skubiai suteikti medicininę pagalbą, kai laiko prisipratinti, susitarti ir paaiškinti viską, kas bus daroma, yra labai mažai.

Žalgirio klinikai reikia atskiro neįgaliesiems pritaikyto skyriaus su visa infrastruktūra, reikalinga, kad dirbtų speciali komanda, kad nuolat dirbtų psichologas, galintis padėti ir pacientams, ir jų tėvams ar globėjams.

Mums tokie pacientai rūpi ir mums skauda, kad mes negalime pilnai atliepti jų specialiųjų poreikių, todėl sieksime, kad toks skyrius Žalgirio klinikoje atsirastų“, – teigė gydymo įstaigos vadovas.