Avarijoje žuvusios 19-metės abiturientės tėtis paviešino širdį veriantį laišką: „Mes bandėme ją įkalbėti...“

Jautriu įrašu merginos tėtis Giedrius Kaukas pasidalijo socialiniame tinkle „Facebook“.

„Anastasija nelenkė automobilio, ji buvo gera ir atsargi vairuotoja ir visada vengė rizikingų situacijų.

Toje vietoje buvo lygus ir matomas kelias, kur nebuvo įmanoma nepastebėti atvažiuojančios didelės mašinos ir iššokti prieš ją. Deja, iki galo mes turbūt ir nesužinosime, kas iš tiesų nutiko.

Ji turėjo vaizdo registratorių priekyje ir gale, tačiau policija rado jame suskilusią atminties kortelę ir neaišku, ar bus galimybė atkurti įrašą.

Norėdama būti savarankiška ir atsakinga už savo gyvenimą, ji iš karto po mokyklos baigimo iki studijų pradžios įsidarbino degalinėje, kur dirbo ir naktines pamainas. Tą dieną ji buvo po naktinės pamainos, po apdovanojimų ceremonijos, mažai miegojus. Mes bandėme ją įkalbėti nevairuoti pačiai. Ji sakė, kad dieną niekada negali užmigti. Ir užmigo amžinai...

Ji buvo tokia gera, kad net ir netikėtai likimo nuvesta į priešingą kelio pusę, ji nevalingai pasirinko iš priekio važiuojančią tokią mašiną, kad nieko nesužalotų, tik save.

Tačiau iki galo turbūt visko ir nesužinosime.

In memoriam...

Šaltą vasario naktį Anastasija pas mus atėjo. Mažytė, trapi, be galo graži. Jos pirmieji šliaužtinukai buvo ryškiai rožinės spalvos, rožinė spalva visą gyvenimą jai liko gražiausia spalva.

Mes ilgai rinkome jai vardą – dvi savaites ji buvo be vardo, nes visi vardai atrodė per daug paprasti. Mes sutarėme tik dėl vieno vardo – Anastasija, bet ilgai dvejojome, nes jis atrodė per ilgas, sudėtingas, ne lietuviškas. Iš tiesų jis yra graikiškas – su reikšme „prisikėlusi“. Ir ji pati jau vėliau spręsdavo, kam leidžia savo vardą trumpinti, o kam – ne.

Nuo pat mažens ji žinojo, kad gyvena taip, kaip nori ji pati. Atkaklumas ir savarankiškumas atėjo kartu su ja, ji jau gimusi buvo tokia.

Ji buvo ančių mama. Nuo pat to gimtadienio, kai jos teta Asta padovanojo jai pirmąją taškuotą antį. Balta antis su žaliais taškiukais. Nuo to laiko jos ančių kolekcija tik augo, antys važinėjo mašinėlėmis, maudėsi, gyveno kartu su ja jos gyvenimo žaidimuose. Kalbėjome apie tai, kad iš tiesų, kai turėsime daugiau laiko, auginsime antis ir tada ji bus tikra ančių mama. Nespėjome.

Auginome ją su Mocarto muzika. Dainuodavome Astos vaikų studijoje.

Ji nebuvo drąsus vaikas išorine prasme. Nebūtinai eidavo pirma ant scenos, nebūtinai dominuodavo tarp vaikų. Tačiau kažkaip tyliai ir nepastebimai ji tapdavo geriausia. Visur, kur pati matė prasmę būti geriausia. O ten, kur tą prasmę matydavo tik kiti, – ji tuo nesirūpindavo.

Pirmoje klasėje VGTU inžinerijos licėjuje ji turėjo patį geriausią sielos draugą – Justą. Jie buvo neišskiriami. Tačiau po antros klasės Justui atėjo laikas draugauti su berniukais, ir Anastasija liko be draugo. Ji nesiderino prie mergaičių – ji per pertraukas skaitydavo knygas, tuo metu perskaitė visą Harį Poterį. Po 6 klasės bendru sutarimu mes pakeitėme klasę ir ji surado savo geriausias drauges – Gerdą, Kotryną ir Vaivą.

Ji lankė daug būrelių – pradėjo mokytis pianinu, keletą metų šoko – lankė baleto pamokas, Modus Dance. Šokiai jai neprilipo, tačiau su Modus Dance ji pergalingai šoko įvairiose scenose.

Ji buvo labai atsakinga nuo pat pirmos klasės. Niekada nesame kontroliavę, ar ji padarė namų darbus. Nuo pat pirmų dienų tai buvo jos savarankiška užduotis. Ir ji taip tęsė iki pat dabar, kol laikrodžiai sustojo...

Po 8 klasių ji laikė stojamuosius į Vilniaus licėjų ir Žirmūnų gimnaziją. Į licėjų tada neįstojo, nes sustresavo ir matematikos egzamine pasirodė prastai. Tačiau įstojo į Žirmūnų gimnaziją ir dvejus metus ten puikiai mokėsi, sudalyvavo Duke of Edinburgh programoje, nes visą laiką kėlė sau iššūkius – ėjo ten, kur sunku, kur reikia save bandyti, auginti, peržengti savo ribas, nepaisant baimių ir netikrumo.

Drąsa yra ne nebijoti, drąsa yra bijoti, bet vis tiek daryti. Anastasija tai liudijo visu savo gyvenimu.

Bet ji norėjo mokytis licėjuje. Todėl po 10 klasės ruošėsi ir įstojo į Vilniaus licėjaus Tarptautinio bakalaureato programą. Įstojo geriausiais balais iš visų – pirmuoju numeriu. Ar ji tuo gyrėsi klasėje – ne, gal tik po metų mokymosi bendraklasiai sužinojo, kad tai ji yra tas žmogus, įstojęs pirmuoju numeriu.

Jai buvo svarbu turėti draugų, Bet ne bet kokių – tikrų, kurie ne dėl populiarumo, o dėl širdies draugauja. Žirmūnų gimnazijoje ji surado Smiltę, o Vilniaus licėjuje – Ūlą, Mariją, Dorotėją, Justiną. Ji suvienijo drauges iš skirtingų mokyklų. Tai yra nuostabi draugystė, kurią ji puoselėjo, visada rūpinosi susitikti su draugėmis, nepraleisti svarbių pasikalbėjimų, būti kartu.

Namie ji mokė mus visus – planuoti ir įgyvendinti. Licėjaus TB programoje mokytis yra sunku, ne visi net įstoję pabaigia. Reikia viską pradėti laiku, kad suspėtum užbaigti. Mes žinojom, kas yra internalai ir EE, kaip reikia rašyti interpretacijas, ji mums aiškindavo, kaip sąveikauja pasiūlos ir paklausos kreivė ir mes diskutuodavome prie baltos lentos, kaip tai veikia mažmenines kainas. Ekonomika nebuvo jos stipriausia kompetencija – bet būtent ekonomika labiausiai nustebino. Pamenam, ekonomikos egzamino dieną mama liko dirbti iš namų, neplanuotai, bet kažkodėl. Ji ruošėsi ekonomikos egzaminui 14 val. Apie devintą valandą jai paskambino draugė – kodėl jos nėra egzamine? Begaliniame strese ji atlėkė į darbo kambarį, kur mama dirbo. Viską metė ir sėdo į mašiną, kad kažkaip spėtų į egzaminą. Pusę kelio ji verkė, nesuprasdama, kaip galėjo taip suklysti ir supainioti egzamino laiką. Įsivaizduojat, ji tą egzaminą išlaikė aukščiausiu įvertinimu – tai buvo vienas iš tų penkių brandos egzaminų šimtukų. Ji po to pasakojo, kad ekonomikos mokytojas per išleistuves jai pasakė, kad gal jos iki galo neįvertino, nes tokių gerų egzamino rezultatų iš jos nesitikėjo.

Ji mokėdavo nepasakomai susikaupti, susimobilizuoti ir kažkaip nepastebimai, bet viską padaryti geriausiai.

Matematika, chemija, biologija – dėl šių dalykų neabejojome nei mes, nei ji.

Kaip ji surado chemiją? Vienas pagrindinių klausimų, kuriuos ji sprendė jau nuo 8 klasės – ką ji mokysis, ką ji veiks gyvenime? Kas bus ta prasmė ir tas tikslas? Žirmūnų gimnazijoje chemijos mokytoja jai pasiūlė aplikuoti ir pasimokyti Vilniaus universiteto chemijos mokykloje „Pažinimas“ – tai chemijos mokykla moksleiviams, bet jau universteto stiliumi. Ji baigė su pagyrimu. Kai mes kalbėjome, ar jai ten verta stoti – mes sakėme – nepabandysi, nesužinosi. Sutarėme, kad tai bus testas – ar jai patinka chemija. Ir jei patiks, ji tiksliai žinos, kur studijuoti po mokyklos. Taip ir buvo – jai patiko chemija, laboratorijos, biuretės, traukos spintos, tyrimai ir rezultatai. Taip ir liko chemija – apsisprendimas studijoms.

Prancūzija jos gyvenime buvo svarbi. Svajonių šalis. Ji mokėsi prancūzų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą, bet jau pradžioje stengėsi ir papildomai – mokėsi per DuoLingo. Ji taip sugalvojo pati, be mūsų įsikišimo ar skatinimo. Pirmoji meilė gimė iš prancūzų kalbos, ji mokėsi prancūziškai, jis – angliškai, ir DuoLingo juos suvedė. Bendravo daug nuotoliu, o po to visi nuvykome į Paryžių, kur jie susitiko Disneilende ir praleido vieną fantastišką dieną stebuklų parke.

Ji turėjo daug svajonių – net ne svajonių, o planų dėl savo gyvenimo ir Prancūzijos. Jos tikslas buvo – studijuoti Prancūzijoje. Ji tai ir padarė – įstojo į Strasbūro universiteto chemijos programą, įstojo ir į Ženevos universitetą, bet pasirinko Strasbūrą. Su magiškai gražia prancūzų kalba. Jau už mėnesio mes turėjome išvykti ir ją nuvežti į Strasbūrą, kur būtų pradėjusi prancūziškąjį savo gyvenimo etapą. Išvyko, tik ne į Strasbūrą..

Jos pirmoji svajonė buvo turėti kepyklėlę Prancūzijoje. Desertai – jos magija. Ji rašė – „Baking is the therapy you can eat“. Jau daug metų mes neperkame desertų – ji išlepino mus savo kūriniais. Aistra šokoladui tapo net mūsų šeimos juokavimu... Paskutinis pyragas, kurį ji mums iškepė – cukinijų. Pritarkavom tiek cukinijų, kad vienam pyragui buvo per daug. Ji sakė, kad iškepė du skirtingus. Tikėjomės vieno šviesaus, kito – šokoladinio. O pasirodo, jie abu buvo šokoladiniai, su šokolado gabaliukais, o skyrėsi tik tuo, kad vienas jų buvo ir iš viršaus aplietas šokoladu...

Savo desertų kūrybą ji publikavo Instagrame SucretteBakery vardu. Prancūziškai Sucrette – cukrus. Ji neturėjo tikslo tapti influencere, tačiau dalinosi savo kepimo istorijomis, receptais ir patarimais. Pirmieji metai nebuvo labai sėkmingi peržiūrų skaičiumi – tačiau ji nesustojo, ji ieškojo, kaip filmuoti, kaip įgarsinti, kur turi stovėti kamera, kokiu greičiu turi keistis kadrai. Ji eksperimentavo ir paskutiniai jos filmukai jau buvo sėkmingi – ji augino savo auditoriją atkakliai ir jai tai sekėsi. Ši paskyra yra Instagrame – ir bus amžinai.

Kita jos aistra – fotografavimas. Ji darydavo fotosesijas, beveik visada su savimi nešiojosi fotoaparatą, ieškodavo stiprių kadrų – įdomaus kampo, fotografavo gamtą, šunį, katinus, save, drauges, miestus, kelionėse ji būdavo mūsų šeimos fotografas ir po kelionių darydavo filmukus. Ji paliko daugybę gražių meniškų nuotraukų – apie gyvenimą, kuris yra gražus ir spalvingas.

Ji buvo stipri. Labai stipri. Ji su niekuo nesipyko – ji tiesiog turėjo savo nuomonę ir atkakliai jos laikėsi. Ji turėjo planus – ir kambaryje ant lentos žymėdavosi, ką planuoja padaryti, kada ir žymėdavo padarytus dalykus.

Gyvenimą Strasbūre ji buvo suplanavusi iki smulkmenų. Ji pati surado visas galimas gyvenimo vietas, suaplikavo, rinkosi atsakingai, viską pati sužinojo apie sveikatos priežiūros sistemą, susiorganizavo visus reikiamus dokumentus. Mes tik buvom šalia, kai reikėjo pasitarti. Per Google Maps ji išvaikščiojo visą Strasbūrą, susirado visus maršrutus nuo būsimų namų iki universiteto. Strasbūro gatvės jau turės jos atminimą.

Šią vasarą ji dirbo Circle K degalinėje. Iš naujokės greitai tapo geriausia. Labai didžiavosi, kai pamainoje jau mokė naujokus ir buvo atsakinga už visų darbą. Kaip ir visur – tyliai ir nepastebimai ji tapo geriausia.

Ji norėjo būti savarankiška. Investavo savo pinigus. Turėjo prieaugį, ji žinojo, ką daro ir ką nori pasiekti. Rašė knygas – fantasy stiliaus, istorijas su sudėtingais siužetais. Pritrūko laiko pabaigti. Ji ir piešė – dažniausiai antis.

Anastasija nuostabiai suderino kūrybiškumą ir atkaklumą. Mūsų šeimos verslui sugalvojome idėją padaryti pins‘us – segtukus į drabužio atlapą. Anastasija pasiėmė šią užduotį sau – ji sukūrė šermukšnio šakelės dizainą, pakuotę, surado, kas gali pagaminti, užsakė gamybą. Mes ir dabar juos turime, tačiau toje kelionėje namo ji buvo be šio pinso. Šermukšnis buvo bejėgis ją apsaugoti šį kartą...

Anastasija buvo gera tyliai. Be šou ir garsaus pripažinimo. Gyveno taip, kad nejučia tapdavo geriausia. Geriausia drauge. Geriausia mokine. Geriausiu žmogumi.

Ji išeina tokiomis gražiomis ir ramiomis vasaros dienomis.

Atsisveikinimo ceremonija bus antradienį, liepos 28 d., 10:00-12:00, Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22), 6 salėje.

Susirinkime ir palydėkime ją į jos svajonių šalį per rožinę gėlių jūrą“, – socialiniame tinkle „Facebook“ jautriai rašė žuvusios merginos tėtis.

Žmonės.lt primena, kad Liepos 23 d. apie 14.58 val. specialiosios tarnybos buvo iškviestos į avariją Vilniaus rajone, Ažulaukės kaime, kelyje Nemenčinės kryptimi. Čia susidūrė trys transporto priemonės.

Ugniagesių pagalbos prireikė BMW automobiliu važiavusiai moteriai. Ji buvo sąmoninga, tačiau dėl automobilio kėbulo pažeidimų ir patirtų traumų negalėjo išlipti. Ją išlaisvino ir medikams perdavė ugniagesiai. Kaip vėliau paaiškėjo, per avariją sužalojimus patyrusi moteris neišgyveno. 2007 m. gimusi mergina, vairavusi BMW, mirė medikų automobilyje.

Atvykus gelbėtojams paaiškėjo, kad avarijoje dalyvavo ne dvi transporto priemonės, kaip iš pradžių buvo nurodyta, bet trys. Susidūrė BMW, FORD ir sunkvežimis.