Avėti aukštakulnius TV projekte atsisakęs Kazimieras Likša: „Ten nori, kad taptum jų žaisliuku“

Siekiantis kurti tiek prasmingą muziką, tiek savo gyvenimą, nuolat besišypsantis ir be galo nuoširdus – tuo žavi Kazimieras, tad tokios yra ir grupės „Karma“ atliekamos dainos. Dar jis – žmogus, tikintis savo vertybėmis ir nebijantis dėl to būti nesuprastas. Atviras ir nuoširdus pokalbis su grupės „Karma“ lyderiu K.Likša – apie paskutinį koncertą, naują albumą, „Karmos“ atsiradimą ir reikšmę, vertybes bei aukštakulnius.

Prisistatote kaip lyrinio roko grupė. Kas yra lyrinis rokas?

Mes niekada specialiai nebandėme sugalvoti muzikos stiliaus, kurį visuomet grosime. Visa tai ateina natūraliu būdu, nespaudžiant savęs „per prievartą“ groti vienaip ar kitaip. Lyrinis rokas, matyt, geriausiai apibūdina mus, nes nesvarbu, kurią dainą mes grojame, tekstas arba tiesiog pati dainos mintis yra vienas iš svarbiausių elementų, kuriuo mes bandome ieškoti bendrystės arba tam tikro ryšio su klausytoju. Dainų tekstus rašau aš ir man visuomet smagu kurti dainas tokiu principu, jog kiekvienas žmogus galėtų rasti savo prasmę toje dainoje.

Kazimierai, neseniai paskelbėte grupės veiklos pertrauką, kurios metu ruošite antrąjį albumą. Ar grupės veikloje, kūryboje bus pokyčių?

Šiuo metu net neabejoju, kad taip ir bus. Pirmasis albumas „Užsimerksiu“ buvo itin melancholiškas. Iš dabartinės grupės „Karma“ kūrybos galima pajusti, jog antrasis mūsų albumas turės griežtesnį skambesį ir daugiau energijos. Jau dabar po truputį bandome dėlioti mintis, kaip įrašysime antrąjį albumą. Jaučiu, kad bus labai įdomūs metai. Albumo įrašai – labai ilgas, tačiau jaudinantis darbas. O prieš visa tai, bus labai smagu tiesiog repetuoti su grupe ir ieškoti to skambesio, kurį norėsime perteikti savo antruoju darbu.

Lapkričio 13 d. surengsite paskutinį šiais metais koncertą. Kuo jame nustebinsite savo gerbėjus?

Šio koncerto labai laukiame ir su kiekviena diena jaudulys didėja. Šiam koncertui ruošiamės jau kelis mėnesius ir galiu drąsiai teigti, jog rezultatu esu labai patenkintas. Viena mano didžiausių svajonių yra parengti koncertinę programą su visu simfoniniu orkestru, todėl mėgstu juokauti, jog šis koncertas bus tas pirmasis žingsnis link to (šypsosi). Koncertui Šv. Kotrynos bažnyčioje mes paruošėme savo repertuarą kartu su styginių kvartetu ir fortepijonu. Repetuojant ir rašant partijas muzikantams pastebėjau, jog kiekviena daina atgimė iš naujo bei atskleidė dar kitokias spalvas, apie kurias prieš tai tik galėjome pasvajoti. Laukiame koncerto, nes norime savo gerbėjams, draugams ir šeimos nariams padovanoti gražų ir jaukų muzikos vakarą. Tai, matyt, yra ta didžiausia staigmena, kurios mes laukiame ne ką mažiau. 

Koncertas vyks Šv. Kotrynos bažnyčioje – įdomus pasirinkimas lyrinio roko grupei. Kodėl ši vieta?

Laikui bėgant supratome, kad nenorime greito produkto.

Šioje vietoje yra neįprasta energetika. Čia vyksta vieni gražiausių koncertų Vilniuje. Nežinau, ar tai yra įdomus pasirinkimas, nes jaučiu, jog ta muzika, kurią mes atliekame, šioje aplinkoje turėtų kuo puikiausiai tikti.  Kai tik sužinojome, jog turėsime galimybę koncertuoti Šv. Kotrynos bažnyčioje, iš karto supratome, kad atėjo metas prijungti styginį kvartetą. Negaliu įvardinti tikslios priežasties, tačiau ši vieta mus įpareigojo į šį pasirodymą nežiūrėti atmestinai. Visgi, ne kiekviena jauna grupė Lietuvoje turi galimybę surengti savo solinį koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje. Norime tinkamai pasiruošti, kad galėtumėm parodyti, jog esame to verti.

Ko tikėtis klausytojams iš antrojo albumo ir kada jis išvys dienos šviesą?

Tikėtis reikia, kad jis išvys dienos šviesą, o daugiau nieko. Neretai mes visi kažko tikimės, laukiame, kol kažkas mus nustebins ar šokiruos. Tačiau muzikos, kokia ji bebūtų, reikia paprasčiausiai klausytis ir laukti to momento, kol išgirsti kažką artimo ir savo. Tai yra tas pagrindinis tikslas, jog kiekvienas iš klausytojų galėtų rasti savo paties vaidmenį tame albume ar tiesiog vienoje dainoje ar eilutėje. O dėl albumo išleidimo datos, negalėčiau daug pakomentuoti. Kai pradėjome pirmojo albumo darbus iš pradžių labai naiviai tikėjomės, jog viską baigsime per pusę metų.

Visgi, albumo įrašai užtruko šiek tiek daugiau nei pusantrų metų. Tačiau tai nebuvo dėl mūsų tingumo. Įrašinėjant „Užsimerksiu“ mes žinojome, kad tai bus pirmasis mūsų darbas, kad jis bus tarsi mūsų grupės veidas. Tai buvo ta priežastis, kuri mus vertė vis ieškoti geriausio varianto. Nebijojome dainų perrašinėti, pridėti naujų skambesių. Laikui bėgant supratome, kad nenorime greito produkto. Norėjome pirmuoju albumu pasiekti, kiek įmanoma daugiau kokybės, todėl natūralu, jog visa tai užtrunka nemažai laiko. Galiu pažadėti tik tiek, jog stengsimės, kad ir antrasis albumas taptų pačiu geriausiu mūsų darbu.

Grupė „Karma“ gyvuoja jau ketverius metus. Prisimink, kaip atsirado ši grupė? Kodėl „Karma“?

Jau mokyklos laikais, jei neklystu, dešimtoje klasėje, pradėjau groti gitara. Mokykla buvo ta erdvė, kurioje pajaučiau, jog muzikai noriu paskirti savo gyvenimą. Vos išmokęs pirmuosius akordus, pradėjau kurti savo pirmąsias dainas, kurias prisimenu dar iki šiol. Pamenu, jog visuomet grodamas  įsivaizduodavau būgnų bei smuiko partijas. Nežinau, kodėl taip ilgai laukiau, tačiau vos tik išlaikiau paskutinį brandos egzaminą, tą pačią dieną aš paskelbiau muzikantų internetiniame puslapyje, jog ieškau bendraminčių bei patalpų, kuriose būtų galima repetuoti. Tokiu būdu suradau bosistą Daną Strumilą, kuris grupėje groja iki šiol, bei pirmąjį grupės būgnininką Kostą Kajėną. Taip pat pirmoje grupės sudėtyje pianinu grojo Lina Striaukaitė ir iki šiol grupėje smuiku grojanti Ieva Vaišnoraitė. Su šiomis merginomis, galima sakyti, ir pradėjome grupės, kuri dar tada neturėjo „Karma“ pavadinimo, veiklą.

O grupės pavadinimas atsirado netikėtai, kaip ir visi mano dainų tekstai. Iš pradžių tai buvo tik žodis, kuris netyčia man toptelėjo į galvą ir daugiau nieko. Tačiau, kai pradėjau studijuoti Vilniaus universitete, susipažinau su budizmu iš arčiau. Nesakau, kad esu budistas, tačiau ši gyvenimo filosofija man pasirodė labai artima. Pastebėjau, kad tai, ką noriu pasakyti savo dainomis, turi nemažai panašumų su karmos koncepcija. Todėl mūsų grupės pavadinimas su laiku tapo vis svarbesnis. Savo gyvenimą mes kuriame kiekvienas. Mes galime nuspręsti, kas mes būsime ir kokia mūsų laukia ateitis. Tai yra mūsų grupės žinutė.

Kazimierai, ką reiškia būti grupės lyderiu?

Tai labai didelė atsakomybė. Kiekvieną kartą lipant į sceną, turiu tokią mintį, jog šis koncertas gali būti paskutinis. Nesakau, kad tuo tikiu, tačiau aš save taip nuteikiu, jog kiekviename koncerte, nesvarbu kokio masto, aš atiduosiu visas savo jėgas. Turi negailėti savęs, turi būti atviras, jei nori užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie atėjo tavęs paklausyti. Tai yra pati svarbiausia lyderio užduotis.

Esate palyginti jauna grupė, tiek kalbant apie pačios grupės, tiek apie grupės narių amžių, tačiau dauguma jūsų dainų skamba lietuvių kalba. Kaip pavyko nepasiduoti anglicizmo madai?

Kai dar niekuo negrojau ir apie muziką galėjau tik pasvajoti, aš ja visuomet labai domėjausi. Nuo pat vaikystės muzikos klausiau didžiąją dalį savo laiko, be jos net ir užmigti iki šiol yra sunki užduotis. Ir kai domėjausi Lietuvos popmuzikos scena, pastebėjau, kad kiekviena grupė, kuri akimirksniui išpopuliarėja ir savo dainas atlieka angliškai, nesulaukia visiško atgarsio, nes didelė dalis žmonių paprasčiausiai nesupranta, apie ką jie dainuoja.

Labai buvo keista, kai tam tikra dalis televizijos darbuotojų man vis kartojo, kad nereikia taip giliai žiūrėti, čia juk televizija, atsipalaiduok, ir panašiai.

Taip pat man atsibodo kalbos iš visų pusių, kad Lietuvoje niekas nėra vertinamas ir čia nieko gero negali nuveikti. Norėjosi parodyti, jog jie klysta. Tačiau aš kalbos specialiai nesirinkau. Vos tik pradėjau kurti savo dainas, pirmieji tekstai ir buvo lietuviški. Ir man dėl to niekada nekilo klausimų ar abejonių. Rašydamas dainas lietuvių kalba, aš žinau, kad mane gali išgirsti ir išklausyti kiekvienas žmogus bet kuriame Lietuvos kampelyje. Nesakau, kad visiems tai patiks, tačiau mes turime galimybę būti išklausyti. 

Neseniai dalyvavai televizijos šou „Romeo ir Džuljeta“, kurį palikai nepaklusęs komisijos reikalavimui paruošti pasirodymą su aukštakulniais, ir sulaukei labai skirtingų komisijos narių vertinimų. Kaip šį savo poelgį vertini šiandien? Ar dar ryžtumeisi dalyvauti panašiuose projektuose?

Ne, ačiū. Vieną kartą pabandžiau, to ir užteko. Mano vieta yra repetuoti su grupe, kurti dainas per naktį ir taip toliau. O savo poelgiu nesiauti aukštakulnių esu labai patenkintas. Aš nesijaučiau dėkingas televizijai už eterį, kad leisčiau sau pamiršti, kas esu ir kokios yra mano vertybės. Labai buvo keista, kai tam tikra dalis televizijos darbuotojų man vis kartojo, kad nereikia taip giliai žiūrėti, čia juk televizija, atsipalaiduok, ir panašiai.

Ten buvo labai daug žmonių, kurie gyvena televizijos projektais, nes kitais būdais negali savęs parodyti ar atskleisti. Ten tave nori palaužti, kad taptum jų žaisliuku. Tokiu aš nenorėjau būti, todėl taip ir atsitiko. Ėjau į šį televizijos projektą, nes žiūrėjau į visa tai labai rimtai. K.Antanėlio „Meilė ir mirtis Veronoje“ yra labai ryškus ir gražus reiškinys Lietuvos muzikos istorijoje. Labai gaila, kad šis šou į tai neatsižvelgia.

Nepraleiskite paskutinio šiais metais grupės „Karma“ koncerto, kuris vyks lapkričio 13 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje.