Azijoje susižadėjusi Solveiga Mykolaitytė: „Tą akimirką girdėjau tik savo širdį“

„Mantas nuo pat draugystės pradžios rimtai ir tiesiai pasakė, jog žaidimų nežais, laiko švaistyti nenori. Jeigu draugaujam, tai rimtai galvojam ir apie ateitį kartu, – pasakoja mergina. – Jam šeima yra labai svarbu. Vyro ir žmonos statusas – taip pat. Jis jaučia didžiulę atsakomybę dėl manęs ir dėl mūsų.“

Kai Mantas pasiūlė nuo niūrios lietuviškos žiemos pabėgti į Aziją, Solveiga neabejojo: tokioje ilgoje kelionėje dar geriau pažinti mylimąjį bus tikra likimo dovana. Poros planas buvo šiltuose kraštuose pasisemti naujos energijos, idėjų, atšvęsti Kalėdas ir Naujuosius. Mantas Tailande seniau yra praleidęs ne vieną žiemą: čia vykdavo sporto stovyklos, treniruotės. O dabar Bankoke jo laukė kelios su darbu susijusios konferencijos. Todėl pora kelionę pradėjome nuo Tailando, paskui sekė turistams dar mažai žinomas Mianmaras, buvusi Birma.

Lyg nujausdama piršlybas mergina Tailande užsuko į vietinį grožio saloną nusilakuoti nagų. Žaismingos nuotaikos pagauta dar paprašė dekoruoti blizgučiais, o ant bevardžio piršto nago nupiešti širdelę. „Grįžusi rodau Mantui, džiaugiuosi: „Žiurėk, kaip tviska, ir dar – širdutės, nes tave myliu.“ Būtent ant to piršto po savaitės atsirado žiedelis“, – šypsodamasi pasakoja.

Solveiga mylimajam buvo užsiminusi, kad norėtų pamatyti tikrą saulėtekį – atsikelti, kol tamsu ir laukti pačių pirmų saulės spindulių. Mantas pasiūlė tam geriausią vietą – atokią šventyklą, nuo kurios stogo atsiveria nuostabi panorama. O tobuliausiai tam tiksiąs Kalėdų rytas. „Po Kūčių vakarienės užsistatėme žadintuvus penktai valandai ryto. Aš naktį, gal apie pusę trijų, pabudau atsigerti vandens. Mantas šoko iš lovos: „Ar jau pramiegojau?! Skambėjo žadintuvas?!“ Nuraminau. Matyt, jaudinosi – visgi ryte jo laukė rimtas gyvenimo žingsnis“, – pasakoja Solveiga.

Piršlybos priminė sceną iš kino filmo. „Dar visiškoje tamsoje užsikabarojome ant vienos Bagano miesto šventyklos stogo. Gerą valandą stebėjome, kaip iš lėto bunda žemė, kyla saulė ir drauge dešimtys spalvingų oro balionų. „Ar keliausi su manimi ir toliau? Ar būsi mano žmona?“ – išgirdau klausimą. Žiedas sutvisko saulės spinduliuose ir įsitaisė ant mano piršto, – dar ir dabar tą akimirką su virpuliu prisimena Solveiga. – Egiptiečiai manė, kad pirštas, ant kurio privaloma mūvėti žiedą, turi veną, vedančią tiesiai į širdį. Tą akimirką iš tiesų girdėjau tik savo širdį.“ Jauduliui atslūgus Solveiga juokavo, kad mylimasis galėjo iš anksto pranešti, jog piršis, – būtų bent pasipuošusi, nes naktys Bagane šaltos, todėl važiuodama ant šventyklos stogo apsivilko net porą megztukų ir striukę. „Žinoma, vos pakyla saulė, iškart tampa karšta. Todėl su žiedu fotografavausi jau saulei patekėjus“, – juokiasi.

Pora kartu jau pusantrų metų. Modelis neslepia, kad draugės jau seniai klausinėja: „Solveiga, gal pagaliau jau ryšiesi tekėti?“ „Nuo šito nuostabaus vyro tikrai nebėgsiu“, – pažadėjau. Mums abiems su Mantu tai būtų pirmoji santuoka, pirmi potyriai ir išbandymai, – neslepia ir priduria, kad ši kelionė leido dar geriau pažinti vienam kitą. – Aš pamačiau, kaip vyras stipriai gali mylėti moterį, pamačiau tikrą rūpestį, dėmesį. Po piršlybų, manau, mes dar labiau suartėjome. Jaučiamės ramesni, jog kartu einame teisinga linkme, abu drauge norime kurti ateitį. Būdama modelis apkeliavau turbūt pusę pasaulio, bet dabar galiu nuoširdžiai pasakyti, jog pati mylimiausia ir saugiausia vieta pasaulyje man yra Manto glėbys.“

Poros kelionė dar nė neįpusėjusi: laukia Malaizija, tuomet Balis ir Vietnamas. „Šiuo metu esame Koh Lipe – nuostabaus grožio saloje netoli Malaizijos. Čia jau atskrido ir Manto mama su patėviu, tad kurį laiką keliausime kartu, – pasakoja Solveiga. – Tiesa, keliaudami nepamiršime ir artimų, mylimų žmonių – grįšime atšvęsti gimtadienį su Manto dukra, pabūsime su tėvais ir artimaisiais, o paskui matysime, koks bus tolesnis mūsų gyvenimo planas.“