Jurgos ir Ričardo Anusauskų bei Giedriaus Dagio albumas „Azijos dvasia” – atskirų fragmentų ir trumpų istorijų vaizdų knyga, kurią skaityti patartina akimis, širdimi ir įžvalgiu protu.
Daugybę Azijos šalių aplankę šios knygos autoriai siekia parodyti paprasto žmogaus kasdienybę, jo glaudų ryšį su aplinka, kultūrų įvairovę, puoselėjamas tradicijas, atskleisti žmonių, gyvenančių kitaip nei mes, gyvenimo džiaugsmą, tikrus žmonių veidus, išmoningai saugomą gamtinę aplinką, didingą kultūros paveldą.
Portalas Žmonės.lt tęsia straipsnių ciklą „Azijos dvasia“, kuriame pasakojama apie Jurgos ir Ričardo Anusauskų bei Giedriaus Dagio keliones, pateikiamos knygos apie Aziją ištraukos. Skaitytojai taip pat turės išskirtinę galimybę portale Žmonės.lt pamatyti fotografijose įamžintus tolimus ir viliojančius vaizdus bei laimėti puikius albumus „Azijos dvasia“.
DĖMESIO! Šios savaitės klausimas: kokiame žemyne yra Klise kaimas, kurio gyventojai dar iki XIX amžiaus buvo kanibalai? Laimingajam, kuris paaiškės burtų keliu, bus įteiktas fotoalbumas. Atsakymus iki balandžio 1 dienos siųskite adresu jurga.anusauskiene@gmail.com.
Žmonės.lt skaitytojai dar kartą kviečiami į kontrastingąją Indiją, kuroje viešėjo knygos „Azijos dvasia“ bendraautorius Giedrius Dagys. Jis pats kelionės įspūdžiais negali pasidalyti, nes šiuo metu yra išvykęs į kelionę ir dienas leidžia šaltojoje tundroje.
Amatai ir religija
Geografas Rytas Šalna, pasakodamas apie Indiją, vieną po kitos žeria įdomybes ir faktus apie šią šalį – jos istoriją, gyventojus ir religiją.
Televizijos kanalai, reklamuojantys Indiją, pristato ją šūkiu „Incredible India” – nuostabioji Indija. Per keliolika sekundžių pro akis prabėga neregėto grožio kontrastingos gamtos bei ryškių senųjų civilizacijų palikimo ir šiuolaikinio gyvenimo vaizdai. Šalies pavadinimas kildinamas iš vienos žinomiausių pasaulyje Indo upės.
Pačios upės vardo kilmė siejama su sanskrito žodžiu „sindhu”, reiškiančiu upę. Oficialus Indijos pavadinimas sanskrito kalboje Bharat yra legendinio karaliaus vardas epinėje poemoje „Mahabharata”.
„Pirmoji senovės Indijos civilizacija, įsikūrūrusi Indo upės slėnyje maždaug 3000 m. pr. Kr., vadinama Indo slėnio civilizacija. Ši ankstyvoji imperija buvo didesnė už bet kurią kitą žinomą imperiją, tarp jų ir Egipto bei Mesopotamijos. Kai 2000 m. pr. Kr. indų civilizacija žlugo, į šiaurės vakarų Indiją atkeliavo indoeuropiečiai arijai – prasidėjo Vedų civilizacijos era. Arijai sukūrė liturgijoje, filosofijos ir literatūros kūriniuose, tik aukščiausių luomų narių naudotą sanskrito kalbą. Iš arijų ir Indo slėnio religijų susiformavo vakariečių hinduizmu įvardinatos religijos pagrindas. Arijams priskiriamos vedos, seniausieji indų raštijos tekstų rinkiniai, jie davė pradžią kastų sistemos – žmonių skirstymo į luomus pagal etninę kilmę ir tradicinį verslą, susiformvimui bei įsigalėjimui“, – teigė R.Šalna.
Indijoje susiformavo keturios didžiosios pasaulio religijos: hinduizmas, budizmas, džainizmas ir sikizmas. Jų išpažinėjai sudaro ketvirtadalį mūsų planetos gyventojų. Indijoje gimė budizmo religijos pradininkas Sidharta Gautama, dažnai tapatinamas su buda. Nepaprastai didžiulę įtaką Indijos šiaurės ir kai kurių kitų regionų kultūrai padarė islamas. Buvusių musulmonų valdovų pastatyti architektūros šedevrai tapo Indijos simboliais, kaip antai visame pasaulyje puikiai žinomas baltojo marumuro mauzoliejus Tadž Mahalas Agros mieste. Greta kitų religijų Indijoje labiausiai paplitęs hinduizmas yra ne tik religija, bet ir filosofija bei gyvenimo būdas, susiformavęs per tūkstančius metų. Hinduizmo kertinis pamatas – tolerancija.
Tūkstančius metų skaičiuojančios religijos paliko reikšmingą pėdsaką Indijos žemėje – gausybę neįtikėtinų formų, įmantriausiais ornamentais, raižiniais ir kitokiais dekoro elementais puoštų šventyklų, rūmų, gynybinių kompleksų ir kitos paskirties statinių. Dešimtys ar net šimtai milijonų skirtingų religijų piligrimų kasmet keliauja po šalį, stengdamiesi dvasia ir kūnu prisiliesti prie jiems svarbių šventenybių. Piligrimų minias papildo turistai iš viso pasaulio, kurie, nepaisydami komforto trūkumo bei ieškodami naujų potyrių, keliauja nuo Himalajų sniegynų iki Keralos vandens kanalų, nuo chaotiškojo Delio iki europietiškojo Mumbajaus.
Per ilgą šalies istoriją daugybė skirtingų rasių ir tikėjimų žmonių kalnų perėjomis bei jūrų keliais atvykusių į Indiją iš rytų ir vakarų su savo ideologijomis, papročiais ir kalbomis, iki šiol darniai gyvena puoselėdami savas tradicijas. Tai suteikia Indijai unikalaus savitumo, išryškėjančio švenčių, ritualų ir ceremonijų kaleidoskope.
Indijoje yra dvi oficialios kalbos – hindi ir anglų, likusi nuo britų valdymo laikų bei suteikianti galimybę tarpusavyje susikalbėti indams iš skirtingų šalies regionų. Oficialiai pripažįstamos dar 22 regioninės kalbos. Be šių pagrindinių kalbų vietos gyventojai šneka pusantro tūkstančio tarmių.
Po nepriklausomybės paskelbimo 1947 m. Indijoje atgimė tradicijos, ypač amatininkystė. Amatai – svarbi religijų ir ritualinių papročių dalis. Amatininkai dažniausiai dirbdavo šventykloms ir sudarydavo nemažą maldininkų skaičių. Iki nepriklausomybės Indijos kaimų amatininkai buvo užsiėmę britų vykdoma industrializavimo politika. Šiais laikais šalies miestų turgūs lūžta nuo gausybės egzotiškų papuošalų, rankų darbo kilimų, šilko, suvenyrų, gardžių saldumynų, prieskonių įvairovės, arbatos ir kitų rytietiškų gėrybių.