Azorai. Devyni sustingusio laiko lašai

Tos nedidelės salos Atlanto vandenyne – tarsi sauja brangakmenių, pažirusių ant mėlynos staltiesės. Iš visų pusių košiamų vėjo, talžomų vandenyno ir neapsisprendusių, kuriai pasaulio daliai priklauso. Iki Europos – kone pusantro tūkstančio kilometrų, panašiai – iki Afrikos. Arba – Šiaurės Amerikos. Geografiniu vertinimu, dvi iš tų salų išties yra jau nebe Europoje. Jų pagrindas – Amerikos tektoninė plokštė.

Tačiau šiaip Azorai – tai mūsiškiai, Europos Sąjungos teritorija. Portugalijos autonominis regionas, savotiška atplaiša, nes patiems portugalams salynas – tarsi kokie nemylimi posūniai. Tolimi, keisti, neprijaukinti. Ir gal net nelabai reikalingi. Kuo jie ilgiau neatrasti ir nereikalingi, tuo mums su jumis geriau.

Sprendimą pagaliau ten nuvykti lėmė atsiradę skrydžiai iš Londono. Iki tol buvo daug sunkiau – per Lisaboną, gerokai brangiau ir ilgiau. O dabar vienas persėdimas Stanstede, dar keturios valandos virš Atlanto – ir štai jau San Migelio sala. Didžiausia ir turinti visko po truputį, ką ir kitos aštuonios.

Tad jei turite tik savaitę, sutelkite laiką ten. Likęs aštuonetas nusipelno ilgesnio vizito. Pakartotinių apsilankymų. Mat visos tos salos – labai skirtingos, kaip ir ten gyvenančių žmonių papročiai, netgi kalba. O jei laiko daugiau – aplankykite visą devynetą!

Padėk tą „fotiką“, mulki!

Jei Žemėje dar galima rasti užuominų į pirmapradį planetos grožį, jų ieškoti reikia Galapaguose, Naujojoje Zelandijoje arba Azoruose.

Daug Žemėje mačiau visokių salų, bet šitos – išskirtinės. Žmonės šiuos trupinius vandenyne atrado palyginti neseniai, XV amžiuje. Todėl jei Žemėje dar galima rasti užuominų į pirmapradį planetos grožį, jų ieškoti reikia Galapaguose, Naujojoje Zelandijoje arba Azoruose.

Santa Marija. San Migelis. Terseira. Fajalis. San Žoržė. Grasioza. Pikas. Florešas. Korvas. Štai tas magiškasis devynetas, kadaise iškilęs iš vandenyno gelmių su trenksmais, dūmais ir magmos gumulais. Pragaro gelmių įkarštį atvėsino Atlanto bangos, bet salų nugaros liko nusėtos ugnikalnių randais. Dabar jie snaudžia taikiai apžėlę vaiskia žole, kurią su dzenbudistiniu romumu atrajoja tūkstančiai laimingiausių planetos karvių, pabirusių šlaituose ir slėniuose.

Devyni sustingusio laiko lašai, jaukiai susispietę Atlante aplink nematomą centrą ir palikę pašėlusį pasaulį toliau skubėti su savo neatidėliotinais reikalais, globalios reikšmės įvykiais ir karais.

Čia gera. Tai pajuntu jau lipdamas lėktuvo trapu. Dvelkia jūros druska, šienu ir dar kažkuo. Gal paparčių žiedais. Per 10 minučių išduoda nuomotos mašinos raktus, pereiname kelią, sėdame į automobilį ir patraukiame gilyn į tą atgijusį fototapetą, kurio realumu net sunku patikėti. Tenka kelis kartus sustoti dailiose šalikelėse ir objektyvu pačiupinėti šitą peizažą.

Žodžiai. Kokie jie riboti ir bedvasiai, kai tenka rinktis veiksmažodžius, daiktavardžius ar būdvardžius, kad suskliaustum tą beribę Kūrėjo išmonę į popieriaus lapą, raidėmis užtušuodamas visą esmę, nepavaldžią aprašinėjimams ir fotografavimams. Nei telefonu, nei veidrodiniu fotoaparatu, kurį traukti iš krepšio vis sunkiau kyla ranka.

Būtų galima daug pasakyti apie šias salas, kurių vardą dažniausiai girdime iš sinoptikų, kalbančių apie eilinio ciklono susidarymą. Vandenyno dvelksmą pro langą ryte, kai saulės paliestos žalios kalvos nusimeta rūko paklodes. Sėklas brandinančių priešistorinių augalų paslaptingą kvapą. Žemės virpėjimą po padais, kai Atlanto bangos daužo juodos lavos skardį, nuo kurio žiūrime į banginius mėlynoje įlankoje. Tačiau ir užrašytas žodis, ir nuotrauka kažką tartum pavagia iš originalo. Lyg koks stebuklingas paukštis iš užburto miško. Toks, kuriuo gali grožėtis tik kol jis laisvas, o uždarius į narvą jis tampa tik dar viena liūdna spalvota višta.

Todėl Azoruose fotografavau ir rašiau mažai. Bet kiek žiūrėta, įkvėpta ir pasidėta atminties lentynose šalia kitų krištolo rutuliukų. Tų, kurie vis suskamba tyliai tavo palėpėje, tarytum kviesdami vėl suvarstyti ištikimus žygio batus ir sugrįžti į kadaise mintus takus. Dar, dar, dar...

Šuo, kuris palydi saulę

Azoruose yra Mū. Tai linksmų rudų akių šunėkas, neabejotina kažkokios itin smalsios sielos reinkarnacija.

O dar Azoruose yra Mū. Tai linksmų rudų akių šunėkas, neabejotina kažkokios itin smalsios sielos reinkarnacija, teikianti vilties, kad anapus slypi ne vien nuobodūs rojaus debesų laukai ir pragaro dervos katilai.

Vaikystėje mums per TV rodė tokį nugeibusį katinėlį, kurio vardas buvo Au ir dėl to jam kilo tam tikrų tapatybės problemų. O štai Rabo de Paikse (išvertus – „žuvies uodega“) kaime gyvena šuo tokiu karvišku vardu, kad mažiau tinkantį šiam žvitriam gyviui, ko gero, sunkiai sugalvotum. Tiesa, ir jo šeimininkų vardai mums turėtų skambėti keistai: Rimi ir Joao.

Kai prieš saulėlydį pirmą kartą pamačiau Mū ant įkaitusių čerpių stogo, pamaniau – gal per kokią šuniško likimo klaidą jis ten atsidūrė. Bet – ne, jis ten lipa kone kas vakarą, kai nebūna apsiniaukę. Jam turbūt patinka tas ašarą spaudžiantis mirštančios saulės spektaklis horizonte. „Kas buvai praėjusiame gyvenime, Mū?“ – klausiu. Reinkarnacija tyli, net uodegos nevizgina. Žiūri į saulę ir nemirksi. Paskui kažką pradeda kapstyti tarp čerpių.

Kai mes su žygio batais ir kuprinėmis einame į džipą, Mū ima pašėlusiai nekantrauti ir, vos atsidarius durelėms, kaip maža marga kulka neria į vidų. Kad tik jo nepaliktų! Labiau už saulėlydžius šitam šuniui patinka žygiai į kalnus ir slėnius. Jis smalsus ir ištvermingas, tikras žygeivis, tad kai kur nors sodyboje pradingsta, šeimininkai sako, kad išėjo kuprinės.

Toks yra Mū. Tik mažas šuo mažoje saloje Atlanto viduryje. Viena tų žavingų ir dažnai nepastebimų smulkmenų, kurios pamažu, diena po dienos, susideda į nepaprastą gyvenimo atkarpėlę.

Žiurkių lenktynių čempionai

Šitas šunelis su savo šeimininkais ir porele daugmaž tradicinių katinų gyvena labai neįprastoje vietoje. Ji vadinasi „Minuvida“. Ir tai buvo dar viena tų į daiktą sulipusių priežasčių, nulėmusių pasirinkimą vykti į Azorus. Per daugelį kelionių metų išmokau atpažinti gerą patirtį žadančius požymius. Šita vieta turėjo juos visus, todėl atšaukiau, ką buvau anksčiau rezervavęs, ir ten įsikūrėme savaitei.

Rimi yra Amerikos indė, jos tėvai kilę iš Bengalijos. Jos vyras Joao – į JAV emigravęs portugalas. Abu turėjo tai, ką iš inercijos žmonės vis dar vadina sėkminga karjera. Jos sėkmės atributai – darbas firmoje Manhatano dangoraižyje, solidi alga, pietavimas iš kartono indų beveik nesitraukiant nuo kompiuterio ir vis didėjantis vidinis nerimas, kad kažkas, po galais, gyvenime yra ne taip. Gyveni Niujorke, gali sau daug ką leisti, bet štai niekas nedžiugina.

Tada buvo krizės, savęs ieškojimai, jogos pamokos ir visa kita, ką daro silpną balselį tolumoje išgirdę žiurkių lenktynių dalyviai. Šios poros atveju tas šauksmas sklido iš Atlanto vidurio, kažkur pusiaukelėje į Joao tėvynę Portugaliją. Kažkoks bengalas dėdė jiems paskolino pinigų ir dabar, patyrę daugybę nuotykių, nusivylimų ir išmėginimų, jie turi tai, apie ką svajojo nemigos naktimis Niujorko bute.

Penkių kambarių namas apsuptas nuostabių medžių ir kvapnių žiedų. Kieme auga citrinmedžiai ir bananai, o kompiuterio reikia tik klientų užsakymams tvarkyti. Rimi išmoko portugališkai ir įsirengė jogos studiją, jos vyras svečius moko vietos virtuvės paslapčių. Jie rengia iškylas po salą prie krioklių, ugnikalnių ir karštųjų versmių.

Tai – daugiau nei nakvynės vietos nuoma su pusryčiais. Tai – patirtis, kurią atradai ir kuria nori pasidalyti su pasauliu, besilankančiu tavo išpuoselėtuose ir taip mylimuose gražiuose namuose. Kai matau, kaip jie meiliai susižvalgo atkimšdami sodriai raudono vietinio vyno butelį, kai girdžiu, kaip pasakoja apie savo salos istoriją, gamtą, žmones, aš suprantu regintis gryną paprastą žmogišką laimę. Nesuvyniotą į masinio turizmo izoliacinę plėvelę, kuri yra apraizgiusi daugelį mažų ir didesnių viešbučių. Tai – tikra, o vakaro pokalbiai ir kartu patirti įspūdžiai reiškia, kad štai radome draugų dar viename planetos taške.

Kas ten, už horizonto?

Apetitas ateina bevalgant, ir aš čia ne apie nuostabią Joao kulinariją, bet geografiją. Vyne troškinti aštuonkojai ir jūrų velnias, žinoma, yra tai, ką tikiesi rasti tokiose salose ant vakarienės stalo. Bet čia tas kitas alkio jausmas – patirti dar daugiau, nei jau gavai šios ryškios, bet nusikalstamai trumpos viešnagės metu.

Kažkam būtinai jiems per vakarienę San Migelyje reikėjo taip vaizdingai papasakoti apie tas kitas salas. Grakščiąją Grasiozą su jos nuostabiomis įlankomis ir kalvomis. Tobulą Piko salos ugnikalnio kūgį, kuriuo geriausia grožėtis iš kaimyninės San Žoržės.

Tą mistiškąją Florešo salą, kuri yra taip toli nuo visko, kad techniškai jau priklauso Amerikai, nes jos pagrindas remiasi į to žemyno plokštę. Pokalbyje vos tik užsiminus apie Florešą kažkokia svajinga migla aptraukia net senbuvių akis. O, ten juk taip gražu. Tiek krioklių ir upelių, o jau kokios gėlės ten žydi ištisus metus...

Florešas ir Korvas yra dvi tolimiausios nuo Europos ir vėliausiai žmonių atrastos salos. Paskutiniai Europos Sąjungos centimetrai Vakaruose, pirmieji Amerikos coliai Rytuose.

Keturi šimtai sielų, vienas kaimas, vienas ugnikalnis su ežeru, tūkstantis karvių ir dešimtys tūkstančių paukščių.

Korvas (portugališkai corvo – „varna“) – sala, kurioje viskas dar mažiau pasikeitę per šimtmečius ir neįprasta. Keista jų kalba ir papročiai. Keistas žmonių pasiryžimas gyventi tokioje tolybėje. Keturi šimtai sielų, vienas kaimas, vienas ugnikalnis su ežeru, tūkstantis karvių ir dešimtys tūkstančių paukščių.

Ten taip ramu, kad žmonės iki šiol iš įpročio, o ne reikalo naudoja unikalias medines vietos gamybos spynas. Per visą salos istoriją nebuvo nė vienos žmogžudystės. Jie turi vieną viešbutį ir vieną prieplauką, kuriai viename bare yra skirtas metraštis su nuotraukomis: prieplauka su laivais, be laivų, su ramiomis bangomis, su didelėmis ir per audrą. Dešimtys istorinių prieplaukos nuotraukų.

Jie ten šitaip gyvena šimtus metų ir neišsikrausto, nors vyriausybei būtų pigiau perkelti visus keturis šimtus ir įkurdinti prabangiame viešbutyje.

Turbūt nieko reikšmingo ar įdomaus. Vėjų gairinamas žemės lopinėlis kažkur toli vandenų apsuptyje, bet kaip vilioja tas paslaptingas krantas. Lėktuvas šauna į viršų, po mumis viena po kitos slenka Azorų salos. Pasiimu knygą ir nesidairau į jas. Apžiūrėsiu iš arti, kai čia sugrįšiu.

Jei nutartumėte vykti

• Azorų salynas yra subtropinėje klimato juostoje. Oro temperatūra visus metus nebūna žemesnė nei 16 laipsnių šilumos. Dažnai palyja. Vasaros malonios, retai įšyla daugiau nei +26.
• Laiko skirtumas su Lietuva yra trys valandos – tiek reikės pasukti savo laikrodį į priekį.
• Iš Vilniaus patogiausia skristi per Londoną. Iš Stanstedo oro uosto „Ryanair“ kartą per savaitę skrenda į Ponta Delgadą (San Migelio saloje).
• Visos salos (išskyrus Korvo) turi oro uostus. Į juos skraido nedideli Portugalijos oro linijų lėktuvai.
• Kompaktiško automobilio nuoma parai – apie 20 eurų. Keliai labai geri.
• Pietūs su jūrų gėrybėmis kainuoja 10–15 eurų.
• Salose idealios sąlygos aktyvaus poilsio mėgėjams. Gerai pažymėti pakrančių takai, miškų proskynose ir vaizdingose vietose kviečiama rengti piknikus.
• Daugelyje salų yra karštųjų versmių gydyklų, sanatorijų.
• Pliažų yra visose salose: geriausi – Santa Marijos saloje, kitur – vulkaninės kilmės smulkus smėlis arba žvyras.
• Nardymo mėgėjai atras dėmesio vertų vietų aplink San Migelio, Piko, Terseiros ir kitas salas. Taip pat rengiamos iškylos kateriais stebėti banginių, delfinų.