Daugelį Paryžiuje žavėjo ne tik jūsų judesiai, bet ir nė akimirkos nuo veido nedingusi šypsena.
Nicka: Stresą ten, be abejo, jaučiau. Tačiau priklauso nuo požiūrio: gali koncentruotis į įtampą, kurią kelia aplinka ir žmonės. Bet gali susitelkti į save, daryti, ką geriausiai moki, ir tuo džiaugtis. Aš pasirinkau pastarąjį variantą. Džiaugiuosi dėl sidabro, kurį pavyko iškovoti. Tai yra nuostabu! Tačiau pirmiausia esu patenkinta, kad man pavyko paleisti mintis ir šokant būti savimi.
Prieš olimpines žaidynes gana ilgai nedalyvavau jokiuose turnyruose. Gal du mėnesius tik treniravausi, šlifavau naujus judesius. Buvau labai pasiilgusi scenos, čempionatų, jausmo, kai šoki prieš kitą šokėją, kai tave palaiko žiūrovai. Todėl nors prieš olimpiadą jutau daug įtampos, spaudimo, labai laukiau dienos, kada ten varžysiuosi.
Tas turnyras niekuo nesiskiria nuo kitų aukšto lygio čempionatų. Tik tiek, kad jį stebi pusė pasaulio... Pusfinalyje, kuriame susitikau su kine, rezultatas buvo svarbus. Tačiau aš jaučiausi jau viską padariusi, nebesureikšminau, toliau kovosiu dėl aukso ar bronzos. Paleidau mintis, atsikračiau įtampos ir šokau.
Nickos pasirodymus su jauduliu stebėjo visa Lietuva. Kaip įtampą, būdama šalia, pakėlėte jūs, Alina?
Alina: Sau esu geriausia psichologė.