B.Obamos memuarai tapo bestseleriu: „Negalite tiesiog išrinkti prezidento ir užsiimti savais reikalais“

Nepaprastai atvirą JAV prezidento pasakojimą Lietuvoje išleido leidykla „Alma littera“, į lietuvių kalbą išvertė Asta Tobulevičienė, Daumantas Gadeikis ir Jovita Liutkutė.

Siūlome paskaityti Baracko Obamos interviu, kurį jis siunčia viso pasaulio skaitytojams.

Pirmuose „Pažadėtosios žemės“ puslapiuose ne tik aptariate savo bendrą Amerikos viziją, bet ir kalbate apie nuolatinį tikėjimą šios šalies duotu pažadu. Ką jums reiškia „pažadėtoji žemė“? Ir ką apie tą pažadą manote šiandien, baigęs abi prezidento kadencijas?

Na, be kitų dalykų, noriu pabrėžti savo besąlygišką tikėjimą Amerika – nepaisant mums kilusių iššūkių, nepaisant mūsų istorijos, nepaisant vergijos ir Jimo Crow tragedijos, nepaisant pilietinio karo ir diskriminacijos, nepaisant visų tų kartų, kai mums nepavyko.

Žinoma, negalima pamiršti biblinės užuominos, kad Mozė pažadėtosios žemės taip ir nepasiekė. Mes keturiasdešimt metų klajojame po dykumą. Ši užuomina labai svarbi afroamerikiečių bendruomenei ir turi tiesioginių sąsajų su tuo, apie ką kalbėjo dr. Kingas.

Rašydamas apie savo gyvenimo kelionės pradžią, kalbu apie jaunuolį, nusprendusį būti to proceso dalimi

Aš norėjau išreikšti dvasinį savo nusiteikimą, kad net jei per savo gyvenimą tos žemės nepasieksime, net jei mums pritrūks jėgų arba pakeliui pasiklysime, vis tiek tikiu, kad anksčiau ar vėliau savo tikslą pasieksime, kad sukursime tobulesnes Jungtines Valstijas – ne tobulas, bet tobulesnes.

Rašydamas apie savo gyvenimo kelionės pradžią, kalbu apie jaunuolį, nusprendusį būti to proceso dalimi, po daugelio metų tapusį JAV prezidentu, papurtytą, patrankytą, pavėtytą ir pamėtytą, bet pasiekusį kitą krantą ir vis dar tikintį galimybėmis.

Savo knygoje leidžiate skaitytojams pajusti, ką iš tiesų reiškia būti Jungtinių Valstijų prezidentu, ką reiškia kasdien patirti nuo šio posto neatsiejamas emocijas – pasitenkinimą ir nusivylimą, trintį ir mažas pergales. Kaip per tuos aštuonerius metus keitėsi jūsų, JAV prezidento, „darbo“ supratimas?

Kalbant apie prezidentavimą, dažnai nevengiama metaforų, esi pavadinamas estafetės dalyviu. Visada laikiau save žmogumi, kuris perėmė lazdelę iš šias pareigas ėjusių daugybės asmenų – vieni iš jų buvo didvyriai, kiti – toli gražu ne idealai. Bet kai dalyvauji lenktynėse, kai bėgi iš visų jėgų, labai stengiesi ir kitam dalyviui sėkmingai perduodi lazdelę žinodamas, kad šalis ir pasaulis tapo truputį geresni, nei radai juos startuodamas, tada gali didžiuotis ir jaustis tinkamai atlikęs savo vaidmenį. Manau, mums pavyko tai padaryti.

Kita vertus, ilgainiui supranti, kad, nepaisant prezidento turimų galių ir prestižo, tai – viso labo darbas, ir nors veiklos laukas šiek kiek kitoks, mūsų federalinė vyriausybė nedaug kuo skiriasi nuo įmonių ir dažniausiai patiria labai panašią dinamiką, įtampą, su kuriomis susiduriama visur, nesvarbu, koks tai darbas.

Galima sakyti, kad prezidentui arba kandidatui į prezidentus didelė dovana yra išsamiau pažinti šalį

Žinoma, prezidentui tenka išmokti gyventi savotiškoje izoliacijoje – ir dėl saugumo, ir dėl darbo specifikos. Staiga supranti, kad negali taip paprastai išeiti pasivaikščioti, prisėsti parke ant suoliuko suvalgyti sumuštinio arba nueiti į koncertą. Šias privilegijas pradedi vertinti tik jas praradęs. Tai labai neįprasta patirtis.

Galima sakyti, kad prezidentui arba kandidatui į prezidentus didelė dovana yra išsamiau pažinti šalį, sutikti daugiau žmonių ir geriau pajusti ne tik visuomenės narių skirtumus, bet ir žmogišką mūsų bendrystę. Ir jei tikrai klausaisi, visi tie balsai tampa neatskiriama tavo asmenybės dalimi. Tai neįkainojama dovana ir vienas iš kertinių vis dar mano juntamo optimizmo akmenų.

Knygoje atskleidžiate savo apsisprendimą kiekvienos darbo dienos pabaigoje skirti laiko savo šalies piliečių laiškams. Kodėl jums tai buvo svarbu?

Kai buvau prezidentas, Baltuosius rūmus kasdien pasiekdavo tūkstančiai elektroninių ir paštu siųstų, ranka rašytų laiškų. Norėjau perskaityti kasdien bent dešimt jų, tad įpareigojau savo komandą kiekvienam vakarui atrinkti nedidelį pluoštą visos korespondencijos turinį geriausiai atspindinčių laiškų. Jie man primindavo, jog tai, ką darau, darau ne sau. Ne Vašingtono „burbului“. Ne tam, kad pelnyčiau politinių dividendų. Dirbau žmonėms, gyvenusiems savo gyvenimą, ieškojusiems pagalbos arba liejusiems pyktį dėl to, kad ką nors padariau ne taip. Tai man padėjo neatitrūkti nuo tikrovės.

Ilgainiui įsitikinau, kad, atidžiai klausydamasis kiekvieno žmogaus, gali išgirsti šventą jo istoriją. Esminę istoriją apie tai, kas jis toks ir kur jo vieta pasaulyje. Ir žmonės mielai dalijasi savo istorijomis, jei jaučia, kad jie tau nuoširdžiai rūpi. Taip mezgasi santykiai, randasi pasitikėjimas ir buriasi bendruomenės. Pagaliau, – bent jau tokia buvo mano teorija, – tai ir būtina demokratijos sąlyga.

Kaip pirmasis Jungtinių Valstijų prezidentas afroamerikietis, daugybei mūsų šalies piliečių sužadinote pasididžiavimą ir tikėjimą pažanga, bet rašote, kad „vien mano buvimas Baltuosiuose rūmuose kelia paniką ir pojūtį, jog sugriauta nusistovėjusi tvarka“. Kaip apibrėžtumėte savo prezidentavimo palikimą, ypač turint omenyje rasinius santykius Amerikoje?

Pirmiausia, niekada nemaniau, kad mane išrinkus prezidentu baigėsi rasizmo karštinė. Ne kartą esu aiškiai tą sakęs. Niekada nepritariau minčiai, kad gyvename porasistinėje eroje.

Bet man būnant prezidentu, manau, tikrai nutiko kitas svarbus dalykas: kilo neigiama reakcija žmonių, kuriems buvau kaip ženklas, menamai rodantis, kad jie ar jų aplinkos žmonės gali prarasti turėtą statusą – ne dėl kokių nors mano veiksmų, o tik dėl to, kad atrodau kitaip nei ankstesni prezidentai. Vien mano pasirodymas jaudindavo susirinkusiuosius, – kartais tos emocijos būdavo išreiškiamos, kartais likdavo kažkur pasąmonėje, – ir netrukus radosi veikėjų, kurie šiomis žmonių baimėmis ėmė naudotis. Jei palygintume Palin organizuotuose mitinguose besiliejusias emocijas su McCaino mitinguose vyravusiomis nuotaikomis, suprastume, kad šiuo atžvilgiu net respublikonų stovykloje skirtumai buvo didžiuliai. Manau, tai rodo, kad tapatybės, natyvizmo ir sąmokslo teorijų svarba politikoje tik didėja. Pakanka prisiminti Donaldą Trumpą, skelbusį sąmokslo teoriją apie mano gimimo liudijimą, ir tą patį Donaldą Trumpą, vėliau laimėjusį JAV prezidento rinkimus.

Nepaisant to, per aštuonerius mano prezidentavimo metus užaugo karta vaikų, kuriems neatrodo keista ir neįprasta, kad aukščiausią politinį šalies postą užimantis asmuo yra juodaodis.

Manau, kad dėl svarbiausių klausimų, dėl kurių šioje šalyje jau seniai diskutuojama, – dėl tų, kurie susiję ne tik su rase, bet ir su visuomenės sluoksniais, lytimi ir, kaip čia tiksliau pasakius, su įsitikinimu, kad vieni žmonės yra „labiau amerikiečiai“, labiau verti pilietybės nei kiti (būtent juos ir turime omenyje sakydami „mes, tauta“), – visada bus laužomos ietys. Juolab kad per pastaruosius ketverius metus įsitikinome: net jei šalies prezidentas nėra juodaodis, šios temos vis tiek yra aktualios.

Amerikos eksperimentas gyvybiškai svarbus pasauliui

Bet pasikalbėkite su mano vaikais, su jų bendraamžiais ir pamatysite, kad jų pažiūros savaime yra platesnės – ne tik dėl rasės, lyties ar seksualinės orientacijos. Būtent todėl neprarandu vilties.

Amerikos eksperimentas gyvybiškai svarbus pasauliui ne todėl, kad atsitiktiniai istorijos įvykiai padėjo mums tapti galingiausia pasaulio tauta, o dėl to, kad ši šalis yra pirmas tikras bandymas sukurti plačią multietninę ir multikultūrinę demokratiją. Ir dar nežinome, ar rezultatas bus ilgalaikis. Demokratija yra svarbiausias kiekvienos mūsų kartos darbas.

Labai atvirai pasakojate apie prezidentavimo laikotarpiu jums – vyrui ir tėvui – kilusius iššūkius. Kaip pavyko suderinti skirtingus vaidmenis ir sušvelninti neišvengiamą prezidento darbo poveikį šeimai?

Nuo pat pradžių dalyvavimas prezidento rinkimų kampanijoje buvo lažybos, kokia šalis iš tiesų esame. Michelle, Sashos, Malios prašiau lažintis, nors mintis gyventi politinio gyvenimo sūkuryje joms visiškai nepatiko. Dievas mus apdovanojo gera sveikata, gausiu būriu ištikimų draugų, šeima, nuoširdžia meile vienas kitam ir bendru tikėjimu, kad turime ką pasiūlyti žmonėms. Tad susilažinome.

Tiesą sakant, didžiausių sunkumų auginant vaikus buvo kilę gerokai prieš mums įžengiant į Baltuosius rūmus, ir šis iššūkis teko ne man. Su juo dorojosi Michelle, mat aš keliavau iš vienos valstijos į kitą agituodamas būsimus rinkėjus. Per tuos dvejus JAV prezidento rinkimų kampanijos metus mano šeimai teko milžiniška našta, bet aš besąlygiškai pasitikėjau Michelle, jos stiprybe, gebėjimu rūpintis vaikais ir, beje, buvau visiškai priklausomas nuo išskirtinio dukterų geranoriškumo ir brandos, kuriuos jos atsinešė į Baltuosius rūmus.

Labai didžiuojuosi matydamas, kokios mūsų dukterys užaugo. Kaip šeima, turėjome privilegiją pažinti pasaulį, susitikti su nuostabiais žmonėmis ir iš arti matyti šios tautos stiprybę ir ištvermę. Be to, su augančiomis dukterimis praleisdavau daugiau laiko, nei būčiau galėjęs jo skirti, jei būčiau likęs JAV senatoriumi, nes, kaip rašiau knygoje, gyvenome virš prezidento kanceliarijos. Tai reiškė, kad kiekvieną vakarą, pusę septintos, galėdavau vakarieniauti kartu su šeima, net jei po vakarienės dar tekdavo grįžti padirbėti.

Nesakau, kad nebūdavo nemalonių akimirkų ir iššūkių

Nesakau, kad nebūdavo nemalonių akimirkų ir iššūkių. Pavyzdžiui, kartą reikėjo paskambinti dukters draugės tėvams ir paaiškinti, kodėl, prieš Sashai atvykstant į svečius, Slaptosios tarnybos pareigūnai turi patikrinti jų namus; kitą kartą su komanda įtikinėjome bulvarinio laikraščio redakciją, kad nespausdintų nuotraukos, kurioje Malia nufotografuota su draugėmis leidžianti laisvalaikį parduotuvių pasaže. Tėvo ir dukters išvykos pasivaišinti ledais arba pasidairyti po knygyną staiga tapdavo plataus masto operacijomis, kurias vykdant būdavo uždaromas eismas kai kuriose gatvėse, ant kojų pakeliamas kovinis būrys ir neišvengiamai sulaukiama žiniasklaidos dėmesio.

Ar buvo akimirkų, kai jaučiausi apniktas abejonių ir sutrikęs? Žinoma. Ar buvo dienų, kai mūsų šeima patirdavo įtampą? Deja, taip. Bet mano kovoje už tikėjimą Amerikos galimybėmis ir už mūsų gebėjimą siekti aukštesnių idealų, – manau, galiu kalbėti visos savo šeimos vardu, – vis dar laimi viltis.

Knygoje apmąstote vieną iš anksčiausiai gyvenime kilusių dilemų – „kuo skiriasi darbas būnant sistemos dalimi ir siekiant permainų joje nuo bandymų keisti ją iš išorės arba noras būti lyderiu ir troškimas suteikti žmonėms galių patiems imtis permainų nuo noro dalyvauti politikoje nebūnant politiku“. Ką patartumėte jaunosios kartos atstovams, kuriuos šiandien kankina tie patys klausimai ir prieštaravimai?

Na, kaip ir daug kas gyvenime, tai nėra situacija, kai būtina rinktis vieną iš dviejų, veikiau ji tokia, kai gali derinti ir viena, ir kita. Kai mėgini įgyvendinti visuomenę keičiančias permainas, apie kurias mes kalbame, nesvarbu, kas tai būtų – pajamų nelygybė, rasinė neteisybė ar klimato krizė, be jokios abejonės, būtina piliečių iniciatyva ir protestas, nes šie veiksmai atveria žmonėms akis. Kita vertus, reikia naudotis ir politinės galios svertais, tarp jų ir organizavimu, balsavimu, kandidatavimu, kad įvyktų esminės, negrįžtamos permainos, garantuojančios rimtą pažangą.

Esu optimistas. Pastaruosius ketverius metus matėme didžiulį daugybės skirtingiems visuomenės sluoksniams priklausančių amerikiečių aktyvumą, entuziazmą ir susikaupimą. Kadangi žmonės įsitraukė į šį procesą ir balsavo, šiandien į Baltuosius rūmus siunčiame Joe Bideną ir Kamalą Harris. Ir neabejoju, kad juodu padarys viską, kad suvienytų šalį. Tai nebus lengva, todėl turime būti aktyvūs ir jiems padėti.

Tiesa yra ta, kad negalite tiesiog išrinkti prezidento ir užsiimti savo reikalais tikėdamiesi, kad jis viską sutvarkys. Turite sekti procesą, aktyviai jame dalyvauti ir visada balsuoti, nes, kaip matėme per dvi mano prezidentavimo kadencijas, net jei pradedate darbą Atstovų Rūmuose ir Senate turėdami tvirtą valdančiąją daugumą, ilgainiui galite ją prarasti. Ir jei susidursite su Senatu, kuris, užuot bendradarbiavęs, blokuos visas jūsų iniciatyvas, turėsite sugalvoti, kaip padidinti savo persvarą. Vienintelis būdas tai pasiekti – dalyvauti politiniame procese, nepasiduoti, gausinti savo šalininkų gretas tol, kol valdžia bus tokia, kokios norite, ir pateisins jūsų lūkesčius. Ši taisyklė galioja ir federaliniu, ir valstijos, ir savivaldos lygmeniu.

Esate sakęs, kad demokratija yra ne tai, kas mums duodama veltui, o tai, ką drauge aktyviai kuriame. Kaip piliečiams puoselėti demokratijos idėjas pasaulyje, kuris vis labiau poliarizuojamas ir skaldomas?

Manau, daugumą šių veiksnių lemia kintantys žmonių gaunamos informacijos būdai. Jau esu apie tai kalbėjęs, apie tai rašau ir savo knygoje. Žiūrėdamas „Fox“ televizijos kanalo transliuojamą žinių laidą, susidarai vienokį tikrovės vaizdą, skaitydamas „The New York Times“ – kitokį, tik anksčiau tas skirtumas neatrodė toks ryškus, nes dar buvo ir regioniniai laikraščiai, ir daugiau iš dalies sutampančių kanalų, kuriais amerikiečius pasiekdavo informacija.

Bet dabar, iš dalies dėl socialinių tinklų, iš dalies dėl to, kad informacija kartojama lyg aido kameroje siekiant sustiprinti jos poveikį, daug už Donaldą Trumpą balsavusių žmonių netiki, kad COVID-19 krizė valdoma netinkamai, nors faktai liudija ką kita. Manau, kol neturėsime galimybės išgirsti pirminių faktų ir negebėsime atskirti tiesos nuo melo, tol idėjų mugė iš esmės neįmanoma. Vadinasi, kartu stringa ir mūsų demokratija. Tad mes, piliečiai, turime reikalauti valstybės institucijų pradėti spręsti šias problemas.

Privalome nuolat būti aktyvūs – ne tik tada, kai nutinka kokia nors tragedija

Be to, privalome nuolat būti aktyvūs – ne tik tada, kai nutinka kokia nors tragedija, atskleidžianti teisingumo trūkumą mūsų šalyje, ne tik kas ketverius metus, kai vyksta prezidento rinkimai. Jei nematote trokštamos pažangos, atidžiai pažiūrėkite, kokie žmonės arba kokios aplinkybės jai trukdo. Suprantu, tai gali varginti. Bet kad ši demokratija ir toliau gyvuotų, būtinas mūsų pilietinis aktyvumas ir nuolatinis dėmesys svarbiems klausimams kasdien – ne tik rinkimų laikotarpiu.

Pagaliau, tikiu mūsų piliečiais, ypač jaunąja karta, kuriems įsitikinimas, kad visi žmonės lygūs, rodos, yra tapęs antrąja prigimtimi ir kurie primygtinai reikalauja įgyvendinti tuos principus, kurie, kaip jiems sakė tėvai ir mokytojai, buvo teisingi, bet ne visada taikomi.

Kokią žinią tikitės perduoti savo knygoje „Pažadėtoji žemė“?

Pastaruosius kelerius metus praleidau apmąstydamas savo prezidentavimo laikotarpį ir „Pažadėtoje žemėje“ atvirai pasakoju apie prezidento rinkimų kampaniją ir apie Baltuosiuose rūmuose praleistus metus: prisimenu svarbiausius įvykius ir įtakos jiems turėjusius žmones, svarstau, ką, mano nuomone, padariau teisingai ir kur klydau, kalbu apie politines, ekonomines ir kultūrines jėgas, su kuriomis teko susidurti man bei mano komandai ir su kuriomis mes, kaip tauta, vis dar grumiamės. Be to, knygoje mėginau skaitytojams perteikti asmenišką, visus tuos metus trukusią mudviejų su Michelle kelionę su svaiginančiomis jos įkalnėmis ir nuokalnėmis. Juolab kad dabar, kai Amerika gyvena tokiais neramiais laikais, šioje knygoje galima rasti platesnių mano pamąstymų, kaip galėtume įveikti mūsų šalyje vis dar gilėjantį susiskaldymą ir pasiekti, kad demokratija galiotų visiems ir kiekvienam. Ar pasieksime šį tikslą, priklauso ne tik nuo prezidento, – kad ir kas juo taptų, – bet ir nuo mūsų visų pilietinio aktyvumo. Tikiuosi, ši knyga skaitytojus prablaškys ir suteiks jiems naudingų žinių, bet labiausiai trokštu, kad ji įkvėptų jaunus žmones tiek mūsų šalyje, tiek visame pasaulyje perimti estafetės lazdelę, drąsiai prabilti ir prisidėti kuriant geresnį pasaulį.

Barackas Obama – 44-asis JAV prezidentas, išrinktas 2008 m. lapkričio mėn. ir pareigas ėjęs dvi kadencijas iš eilės. Jis yra dviejų ankstesnių „New York Times“ geriausiai parduodamų knygų – „Mano tėvo svajonės“ ir „The Audacity of Hope“ („Vilties drąsa“) – autorius, 2009 m. Nobelio taikos premijos laureatas. Su žmona Michelle gyvena Vašingtono mieste. Pora augina dvi dukteris – Malią ir Sashą.