„ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius – apie maištą scenoje, jautrų būdą ir mylimąją
Apsisprendęs dalyvauti muzikiniame televizijos projekte roko grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius (25) nesiteisina pamokslaujantiems laido riteriams, daro, kas įdomu, ir kartkartėmis pasišaipo iš kvailų komentarų: „Dabar krūtas tas, kuris nežiūri teliko, jo neturi ir ko nors nežino, bet aš nepriklausau populiariųjų būreliui. Į televiziją bandau atnešti savą temą.“
Su Benu susitinkame istorinėje vietoje – Lukiškių kalėjime. Buvusios įkalinimo įstaigos prižiūrėtojų sparne įrengtoje studijoje gimsta gerbėjus iš proto varanti muzika. Naktį čia likusi viena krūptelėčiau nuo išgirsto šnaresio ar keisto garso, o Benui tokia aplinka diskomforto nekelia.
Jo instrumentai skendi prieblandoje, vos pravėrus duris pasitinka smilkalų kvapas. „Stengiuosi niekad neatitraukti užuolaidų, daiktai čia turi savo vietą, pati erdvė – malonų, kūrybai įkvepiantį apšvietimą“, – paaiškina.
Jau beveik dešimtmetį jaunosios kartos rokeris su gerbėjais sveikinasi sausakimšuose grupės „ba.“ koncertuose, veda „LRT Opus“ laidą „Raudonos rožės radijas“, o neseniai tapo LNK projekto „Lietuvos balsas. Kartos“ mokytoju.
Benai, augai muzikalioje šeimoje?
Mano tėvai su menais nesusiję, tik vyresnioji sesuo vaikystėje kartu brązgindavo akustinę gitarą, su ja lankėme rimtas muzikos pamokas. Abiem mokslai greitai pabodo, tad kurso taip ir nebaigėme. Labiausiai mane erzino konkrečios užduotys, draudimai peržengti ribas. Klausiausi roko, o mokytojas pakišdavo groti bliuzą, su kuriuo, rodės, nieko bendra neturėjau.
Prie tuometinių mano namų Vileišio gatvėje jau veikė jaunimo centras „Žalianamis“, dešimtajame dešimtmetyje jame vykdavo pankroko koncertai. Kiek paaugęs ėmiau sukiotis tarp meniškos publikos. Susipažinau su tokiu bachūriuku Žygiu, jis padarė didelę įtaką požiūriui į gyvenimą ir mokė mane groti „Blink-182“ gabalus (šypsosi).
Dabar galvoju, kad nuo mažens tėvai nuoširdžiai palaikė: namuose žaisdavau radiją, rengdavau jiems koncertus. Visad norėjau elektrinės gitaros ir tėtis padėjo, vos atsirado galimybė svajonę įgyvendinti.
Jau tuomet kūrei dainas?
Gal dešimties metų parduotuvėje nusipirkau prisegamą mikrofoniuką ir ėmiau su pačia elementariausia „Windows“ programa įrašyti dainas. Vieną sukūriau pats, kitas perdainavau. Namų gamybos albumą su pasididžiavimu išdalijau kaimynams ir draugams, pora jo kopijų pasiliko pas tėvus.
Kažkur namuose mėtosi ir lapas su pirmosios mano dainos žodžiais, užrašytais ryškiu markeriu. „H8“ albumas baigiamas to kūrinio fragmentais.