Baidarininkas Egidijus Balčiūnas: „Irkluodamas netapsi nei žvaigžde, nei milijonieriumi“

Ši olimpiada Egidijui – jau ketvirtoji. Ir pirmoji kaip vienvietės baidarės irkluotojui. Galbūt iškart po jos ar, jei seksis, truputį vėliau sprendimą, kur link sukti karjerą, teks priimti ir jam. „Jau į pasą pažiūrėję greitai turėtų nebeįleisti į olimpiadas, – juokiasi vieną pavakarę sutiktas Vilniuje po Trakuose vykusios treniruočių stovyklos. – Aišku, visada į olimpiadą gali patekti kaip teisėjas, treneris, pagaliau – kaip žiūrovas, bet mano, kaip sportininko, žaidynės jau paskutinės. Tai, kad patekau į Londoną, vienas iš trenerių taip įvertino: „Na ir pirstelėjai ant senatvės.“

Po šio „pirstelėjimo“ Egidijaus – tėčio ir vyro – iki rudens nelabai ir matys trejais metais jaunesnė žmona Neringa, pirmą klasę bebaigiantis septynmetis Džiugas ir vos pusantrų Patricija. „Taip jau išeina, kad vaikus auginti kol kas – mamos pareiga“, – sako ir vardija, jog iki olimpiados dar laukia vienos kitos varžybos, treniruočių stovyklos.

Kiek laiko turi praeiti, kad po sunkių varžybų atsigautumėte, grįžtumėte į normalų gyvenimą?

Atsigauti po Lenkijos dar nespėjau – buvo dvejos varžybos iš eilės – atrankos į olimpiadą, o paskui iškart – pasaulio taurės pirmasis etapas. Iš viso – vienuolika startų, važiavau ir vienviete, ir dviviete su jaunu porininku Ignu Navakausku. Taip darėme, nes reikėjo išbandyti dvi galimybes: jei neatsirinksiu vienviete, gal patektume dviviete.
Kai grįžau, Edukologijos universiteto Sporto mokslo laboratorijoje darėme tyrimus – rodo, kad reikia pailsėti, bet nėra kada. Tiesiog teks pakeisti darbo pobūdį. Nukrito raumenų masė, vadinasi, daugiau teks eiti į salę.

Irkluoti vienam sekėsi geriau nei dviese, bet vis vien kelialapį į Londoną lėmė tik fotofinišas, po kurio paaiškėjo, kad trečiojoje vietoje likusį ispaną Saulą Cravioto pralenkėte vos 0,024 sekundės...

Šiuo atveju fotofinišas padėjo nustatyti, atplaukiau antras ar trečias, nes pusfinalyje užrašė dviejų sportininkų vienodus laikus. Mūsų sporte daug valčių dideliu greičiu atvažiuoja, per vieną sekundę penkios ar šešios suspėja finišuoti, tad fotofinišas naudojamas visada. Juokingai skamba „važiuojam“? Toks mūsų žargonas. Pykstam, kai kas nors rašo ar kalba, jog „plaukiam“, nes mes juk irkluojam, bet patys kažkodėl sakom, kad važiuojam ar pravažiuojam... Šįkart 200 metrų pravažiavau ne greičiausiai – per 37,901 sekundės, nes bangavo, į nugarą pūtė stiprus vėjas. Geromis sąlygomis, kai lygus vanduo, ir 35 sekundžių pakanka ar net tiek nereikia.

Didžiausios pergalės pasaulio čempionatuose – su Alvydu Duonėla. Buvote tarsi vienas vienetas – tos pačios treniruotės, varžybos, garbės pakylos. Koks jausmas persėdus į vienvietę baidarę?

Vienvietes irkluoja lyderiai – kiekvienos šalies geriausias sportininkas sėda į tokią valtį, jis turi būti stiprus ir psichologiškai, ir fiziškai. Dvivietė – jau tandemas, kur vienas kitą gali papildyti. Kai esi pats vienas, kiek jėgų įdedi, tiek ir nuvažiuoji. Dviese buvome įpratę užimti prizines vietas Europoje ir pasaulyje, o aš vienas pernai, kai Alvydas nebesportavo, aukštų rezultatų nepasiekiau. Kai rezultatas yra, nesvarbu, kokią valtį irkluoji. O kai jo nėra, pradedi ieškoti klaidų, galvoti, gal mažai treniravaisi, ko nors nepadarei ar technika bloga.

Jei jūsų su Alvydu auksinė 200 metrų distancija būtų buvusi į olimpinę programą įtraukta anksčiau, kai abu sportavote ir buvote stipriausi pasaulyje, o ne tik šįmet prieš Londono žaidynes, gal ir olimpinį medalį turėtumėte?

Gal ir laimėję būtume. Gali sakyti, kad gimiau anksti ar per vėlai, bet juk nieko tas nepakeis. Belieka spėti, kad gal ir mūsų indėlis, jog tokį pakeitimą padarė? Tarptautinė federacija pamatė: graži distancija, žiūrovai mato viską nuo pradžios iki galo. Greita, dinamiška. Kai 2000-aisiais startavome Sidnėjaus olimpiadoje, dar buvome labai jauni. Po ketverių metų Atėnuose galėjome apdovanojimą iškovoti, bet nepavyko, oro sąlygos – nepalankios. 2008-aisiais Pekine gal aklimatizacija buvo sunkesnė...

Pagal skaičių olimpinė patirtis solidi, bet kas iš to, jei rezultatų nepavyko pasiekti? Jei Londone nepateksiu į finalą, tai manęs tikrai nebetenkins. Juk metų – ne dvidešimt, man, kaip sportininkui, jau pensinis amžius. Irkluotojai dažniausiai sėkmingai sportuoja maksimum iki 35-erių. Čia reikia ne tik patirties, technikos, bet ir jėgos – turi vežti save, valtį. Ir pasiruošimas slegia, kai nuolat turi būti kur nors išvažiavęs, toli nuo šeimos. Žmona pavargo, kad vyro namuose nėra, du vaikai vienai ant galvos. Ji vis laukia: gal po vienos kitos olimpiados pagaliau grįšiu.

Judu su Neringa kartu dvylika metų. Kaip ji nepavargsta vis laukti grįžtančio?

Pažįstami mudu dar seniau. Ji, perspektyvi krepšininkė, gyveno Vilniuje, Olimpinio sporto centro bendrabutyje. Į jį iš Marijampolės, kur pradėjau irkluoti, atvažiavau ir aš. Buvo gal trylika metų, kai manęs ten nepriėmė – kardiograma nebuvo gera, sakė – gal dėl paauglystės ar keleto sugedusių dantų. Dar liepė išsioperuoti anginą, nes, būdavo, truputį kas, ir iškart sergu. Po metų grįžau ir niekada nesiblaškiau: arba toliau sportuoti čia, irkluoti, arba išvis viską mesti.

Su Neringa lankėme tą pačią Ozo vidurinę. Bendrabutyje gyvenau ir ją pabaigęs. Mūsų bendravimą galima apibrėžti ta populiaria fraze: gyvenimas suvedė. Vėliau abu studijavome Pedagoginiame, dar ji baigė verslo teisę Tarptautinėje verslo mokykloje, žaidė stipriausioje Lietuvos komandoje „Telekomas“, gavo pasiūlymų rungtyniauti užsienyje, bet tuo metu nenorėjo. Išvažiavo į Londoną uždirbti pinigų, o aš vis šaltuoju metų laiku po šiltuosius kraštus keliavau.

Kaip kad ir šįmet – sausį tris savaites buvau Portugalijoje, vasarį, kovą – tuo pačiu režimu. Taip prasilenkdami mudu ir sukomės. Bus keista, kai viskas baigsis ir normaliai apsigyvensime kartu. Va, tada gali kokia krizė ar rutina užgriūti. Nes dabar nesimatome, nuolat pasiilgstame – viskas gerai. Gal reikės ir ateityje susirasti tokį darbą, kad komandiruočių būtų daugiau (juokiasi)? Žmona dirbti treneriu, įtariu, nebeleis – jei sportininkas išvažiavęs, tai ir treneris. O didelio irkluotojo meistriškumo neišvažiuodamas iš Lietuvos neišugdysi.

Mudu tuokėmės, kai Džiugui buvo trys mėnesiai, tada Neringa sustojo namie dėl vaikų. Bet tikrai neliko tik namų šeimininkė: yra labai veikli, iki gimstant Patricijai dirbo. Ir su šeimininkavimu nesusipykusi. Viskas jai sekasi, o kokius pyragus kepa! Man jie patinka ir tinka. Apskritai organizmas toks, kad pats viską sureguliuoja, riebalai neauga, tad valgiau ir valgau viską. Suprantu, kad jai labai sunku. Ypač – žiemą, kai manęs nėra. Juk ir Džiugą iš priemiesčio, kur gyvename, į mokyklą Vilniuje nuvežti, ir mažąją aprengti, valgydinti, pasūpuoti. Bet negaliu kitaip – norėdamas gegužę būti geros formos, tris mėnesius iki tol turiu intensyviai sportuoti, o Lietuvoje, kol viskas užšalę, nepairkluosi. Rugsėjis, spalis man ramesni, daugiau būnu čia, bet tos dienos namie pralekia kur kas greičiau nei savaitės stovyklose. Gal kada namuose atsigriebsiu?

Džiugui tėtis tikriausiai didelis autoritetas. Matyt, labai laukia grįžtančio?

Jei dovanų parvežu, laukia (šypsosi). Nes šiaip tėčio grįžimas reiškia, jog prasideda tvarka. Kartais būna nusikaltęs mamai, kokių nors negerų darbų pridirbęs per tas tris savaites. Ką mama, kurią mato kasdien, kartoja, jam pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Man jau reikia rimtai auklėti – būna, užtenka pasakyti, kartais – ir parėkti. O Patricija dar mažulė. Draugaujame gražiai su ja – vaikštom į lauką, pavežioju vežimėlyje, pamiega. Kiek turiu galimybių ir laiko, prižiūriu.

Ko pirmiausia griebiatės iš treniruočių stovyklų parlėkęs namo?

Visko būna prisikaupę. Tai namuose kas nors nuplėšyta, nusukinėta, rozetės ištraukytos. Sutvarkau viską ten, paskui imuosi mokslų – studijuoju Edukologijos universitete doktorantūroje, tuoj reikės ginti disertaciją. Tema – „Lietuvos didelio meistriškumo baidarininkų rengimas“.

Rašydamas pats sau buvote tyrimų objektas? Ir į stovyklas su lagaminu knygų traukdavote?

Taip – tyrėjas ir tiriamasis, nes rašiau apie treniruočių metodus, ką dariau per pratybas. Dabar daug knygų vežiotis nereikia: internete daug mokslinių straipsnių, yra duomenų bazių, konferencijų tezių, tad pakanka kompiuterio. Metodikos greitai keičiasi, tad knygos – sensta. Bet viena pagrindinę vežiojuosi – profesoriaus Juozo Skernevičiaus „Sporto treniruotė“. Ji tinka rašomam darbui ir sporto praktikai, treniruotėms.

Sovietmečiu buvo įprasta, kad sportininkams užtenka tik retkarčiais pasirodyti universitete, o diplomas atsiranda tarsi savaime. Jūsų karta jau rimtai mokosi?

O kaip kitaip? Jei neateini, niekas tavęs neieško. O jei ateini, turi atsinešti ir žinių – už „ačiū“ niekas nei įskaitų pasirašo, nei balų skiria. Gal lengviau sekasi sportinės disciplinos – dėstytojai žiūri atlaidžiau. O kitų katedrų profesoriai kaip tik nori paspausti: atėjo fizrukai, juos smagu pastramūžinti. Nuolaidų mums negali būti – juk tai būtų kitų studentų diskriminavimas.

O kaip pačiam sekasi pagal sportinį amžių nepasenti? Juk Alvydas Duonėla metais jaunesnis, bet jau ir kaulai sunykę, ir išvaržų daugybė.

Alvydas visuomet važiuodavo ir vienviete, ir dviviete. Rinkdavosi ne tik mums įprastą, bet ir ilgesnę rungtį – 500 metrų: visur varydavo. Turėjo sveikatos, jėgų. Rezultatai dideli, triskart laimėjo pasaulio taurę irkluodamas vienvietę, dvivietę. Užtat nugaroje – penkios išvaržos, rankos sužalotos. Jo charakteris toks – visur stačia galva. Aš ramiau, po truputį visko siekiau. Ir kažkaip išsisaugoti pavyko. Dabar jau nėra tiek jėgų, kad irklai lūžtų, bet krutu.

Judu likote draugai?

Dabar nebendraujame. Jis kuria savo gyvenimą, aš dar likau sportuoti.

Kad ir kiek titulų turėtų, irkluotojai Lietuvoje per karjerą milijonų neuždirba. Kodėl?

Pinigus moka klubai, o mūsų šaka – individualioji, atstovaujame nacionalinei rinktinei, tad kiek pinigų duoda Olimpinis komitetas, Olimpinis sporto centras – tiek ir turime. Šeimą išlaikyti užtenka, bet ką nors susikrauti – tikrai ne. Nėra ir varžybų, kurias laimėjęs gautum dešimties tūkstančių prizą. Taip pat ir kitose nekomercinėse sporto šakose, pavyzdžiui, šiuolaikinėje penkiakovėje. Liūto dalį sporte uždirba žaidimai – futbolas, krepšinis, dar – lengvoji atletika.

Ar savo Džiugą leisite irkluoti, jei panorės?

Džiugas irkluoti moka, valtyje jau yra sėdėjęs, bet kol kas nelabai rodo susidomėjimo. Dar, kol vaikas, geriau tegul palaksto. Jam labiau rūpi per televizorių multikus žiūrėti. Žinoma, norint, kad jis sportuotų, reikėtų rimtai užsiimti, vežti į Trakus, būti prie jo, kartu irkluoti, o kol kas pats sportuoju ir tik keliauju po pasaulį su baidare... Visur savo valtis vežiojamės, jas sausiname blizginame, prižiūrime, elinguose laikome, specialiais čecholais velkame. Prieš kiekvieną startą baidarės tikrinamos – vienvietė turi sverti ne mažiau kaip dvylika kilogramų.

Jei sūnus į ūgį ištįs, o genus iš mūsų ir senelių turi tam neblogus, galės eiti į krepšinį. Ten lengviau. Ir kontraktą duoda vien dėl to, jei esi dviejų metrų. Rinksis Džiugas pats. Bet jis, ir visas jaunimas, žinos, kad irkluodamas netapsi nei žvaigžde, nei milijonieriumi.