Baigiamasis festivalio „Midsummer Vilnius“ koncertas užbūrė publiką: klausytojai pasinėrė į modernios klasikinės muzikos kelionę

„Deep field“ koncertas „Midsummer Vilnius“ festivalyje
„Deep field“ koncertas „Midsummer Vilnius“ festivalyje
Šaltinis: Žmonės
A
A

Šių metų festivalio „Midsummer Vilnius“ baigiamasis renginys žiūrovus pakvietė į įsimintiną koncertą bei fantazijos kupiną modernios klasikinės muzikos kelionę.

Penktadienio vakarą „Midsummer Vilnius“ uždarymo renginyje žiūrovai išvydo itin gausų būrį profesionalių atlikėjų. Koncerto metu 50-ies narių choras „Bel Canto“ ir Lietuvos kamerinis orkestras su papildoma sudėtimi, diriguojamas Modesto Pitrėno bei kviestinė solistė pristatė įspūdingą vieno garsiausių pasaulyje šiuolaikinių JAV kompozitorių Eric Whitacre programą, kurią papuošė įspūdingi vizualiniai efektai.

Žiūrovų laukė išties novatoriška patirtis skambant „Grammy“ laureato, eksperimentatoriaus, muzikos pasaulį sudrebinusio ir chorinės muzikos įvaizdį pakeitusio kompozitoriaus E. Whitacre kūriniams.

Pagrindinis vakaro akcentas – kosminė kompozicija, kūrinys „Deep Field“, kurį E. Whitacre parašė įkvėptas NASA kosminio teleskopo „Hubble“ nuotraukų, užfiksavusių iki šiol giliausią visatos vaizdą. Kino filmų muzikos stiliumi parašytoje kompozicijoje, autorius sujungia neribotas orkestro ir choro galimybes, elektroninę muziką bei naujausias technologijas. Pirmą kartą chorinės ir klasikinės muzikos istorijoje, kūrinyje naudojami ir publikos išmanieji telefonai, kuriuose instaliuota speciali mobilioji programėlė tampa muzikos instrumentu. Žiūrovų telefonuose instaliuotos aplikacijos skleidžiamas garsas susiliejo su orkestro ir choro atliekama muzika ir tapo kūrinio atlikimo dalimi. „Deep Field“ sugrįžta į Vilnių ir istorinių Valdovų rūmų kieme sukurė nežemišką atmosferą.

Vakaro programoje dar vienas intriguojantis ir drąsus kompozitoriaus kūrinys „Godzilla Eats Las Vegas!“, kuris sudrebino klausytojų vaizduotę. Ši humoro nestokojanti, eklektiška kompozicija – tai įvairių garsinių atkarpų mozaika, kurioje be dėsningumo sujungiamos kontrastingos detalės pasakoja kompozitoriaus kuriamą makabrišką istoriją. Tam E. Whitacre pasitelkia apie trisdešimt skirtingų muzikos stilių, žaibiškai keičiančių vienas kitą, taip sukuriant beprotiško Godzilos vizito Las Vegase nuotaiką.  Paradoksalu, bet šis, regis, chaotiškas, skirtingų nuotaikų kūrinys suskamba puikiausioje dermėje ir maloniai nustebina net skeptiškai nusiteikusius klausytojus.