Baigusi studijas Živilė Labutė nė neįtarė, kur vieną dieną puikuosis jos vardas

Vaikų rašytojos ir edukacinių leidinių kūrėjos Živilės Labutės istorija – būtent apie tai. Apie drąsą keisti kryptį, pradėti iš naujo, nebijoti nežinomybės ir atrasti veiklą, kuri tampa ne darbu, o gyvenimo prasme.

Nuo viešojo administravimo iki vaikų literatūros

Baigusi viešojo administravimo studijas Mykolo Romerio universitete, Živilė nė neįtarė, kad vieną dieną jos vardas puikuosis ant vaikams skirtų knygų viršelių.

Studijų metais ji dirbo batų parduotuvėje, vėliau – telefoninių apklausų atlikėja. Atrodė, kad gyvenimas juda įprasta kryptimi: mokslai, darbas, namai.

„Ilgą laiką atrodė, kad vis kažko ieškau. Mokiausi, dirbau, stengiausi, bet niekur nesijaučiau visiškai savo vietoje“, – šiandien prisimena ji.

Baigusi edukologijos magistrantūros studijas tame pačiame universitete, Živilė trumpam išvyko į Norvegiją. Ten dirbo pas žolininkę, padėjo ūkyje, o savaitgaliais pylė alų bare.

Nors šie darbai atrodo visiškai nesusiję su būsima veikla, būtent jie padėjo geriau pažinti save.

„Kiekviena patirtis kažko išmokė. Tuo metu nesupratau, kam visa tai reikalinga, tačiau šiandien matau, kad nė vienas etapas nebuvo atsitiktinis.“

Stabilus darbas, kuris netapo svajone

Sugrįžusi į Lietuvą, Živilė dirbo administratore privačioje įmonėje. Tuo pat metu savaitgaliais studijavo ir įgijo pedagogo kvalifikaciją.

Netrukus prasidėjo naujas etapas – darbas teisėsaugos institucijoje. Administravimo valdybos vyriausiosios specialistės pareigos žadėjo stabilumą, aiškią karjeros kryptį ir saugumą. Tačiau net ir ten kažko trūko.

Vėliau gimė dukra. Motinystė tapo ne tik nauju gyvenimo etapu, bet ir atnešė aiškų suvokimą.

„Po dukros gimimo supratau, kad nebenoriu grįžti ten, kur buvau anksčiau. Turėjau stabilų darbą, tačiau viduje jaučiau, kad mano vieta – kitur.“

Daugelį tokioje situacijoje sustabdytų baimė. Živilė nusprendė rizikuoti. Ji negrįžo į ankstesnę darbovietę – pasirinko nežinomybę.

Vienas žmogus gali pakeisti visą gyvenimą

Živilė pasuko į švietimo sritį. Mėnesį dirbo neformaliajame ugdyme, vėliau pusmetį mokytoja mokykloje. Būtent ten įvyko pažintis, kuri pakeitė jos gyvenimą.

Ji sutiko kolegę, kurios įkvėpta sukūrė pirmąjį užduočių knygos vaikams rankraštį.

„Pamenu, ilgai nedvejojau, ar verta siųsti rankraštį leidyklai? Pagalvojau, kad nieko neprarasiu. Sulauksiu atsakymo taip arba ne.“

Rankraštis pasiekė didžiausią Lietuvos leidyklą, kuri nusprendė knygą išleisti.

„Tą akimirką atsivėrė durys į pasaulį, kurio iki tol visiškai nepažinojau“ – šypsodamasi sako autorė. Taip prasidėjo jos, kaip vaikų knygų autorės, kelias.

Kai svajonė tampa profesija

Netrukus gimė sūnus. Kol augino vaikus, Živilė toliau mokėsi. Vilniaus universitete baigė pusantrų metų trukusias studijas ir įgijo pradinio bei priešmokyklinio ugdymo mokytojos kvalifikaciją. Tuo metu pasirodė ir antroji jos užduočių knyga, išleista tos pačios leidyklos. „Džiaugiausi šiuo pasiekimu ir besidžiaugdama pagalvojau, o gal pamėginti pačiai išleisti leidinį vaikams? Visos turtinės ir neturtinės teisės priklausys man.“

Vyro paskatinta ji ryžosi žingsniui, kurio ilgai nedrįso žengti – sukūrė savo prekių ženklą „Gudri lapė“. „Jei ne vyro padrąsinimas, tikriausiai dar ilgai būčiau laukusi tinkamo momento. O dabar žinau, kad tobulo momento tiesiog nebūna. Reikia žengti pirmąjį žingsnį.“

Po šiuo ženklu autorė savarankiškai išleido užduočių knygą „Gudrios lapės abėcėlė“, dienoraštį vaikams ir ypatingo skaitytojų ir vaikų literatūros ekspertų dėmesio sulaukusią debiutinę paveikslėlių knygą „Sesė“. Būtent tada Živilė pirmą kartą garsiai sau pripažino: „Esu vaikų rašytoja.“

Knygos, keliaujančios už Lietuvos ribų

Po sėkmingo debiuto buvo imtasi naujų projektų. Bendradarbiaudama su leidykla ji sukūrė aštuonis edukacinius leidinius su šuniuku Moku. Šiandien šios knygos verčiamos į užsienio kalbas ir pasiekia vaikus įvairiose šalyse.

Vėliau Živilė atrado leidyklą, su kuria bendradarbiauja iki šiol. Šiuo metu leidėjams jau perduotas ketvirtasis autorės kūrinys. Tačiau tarp visų parašytų knygų viena užima ypatingą vietą.

Knyga, skirta tėčiui

Naujausias autorės kūrinys „Senelio trobelė“ gimė iš labai asmeniško jausmo. Šią knygą Živilė skyrė šviesaus atminimo tėčiui Sigitui – mylimam tėčiui ir pačiam geriausiam seneliui. „Tai turėjo būti staigmena. Labai laukiau to momento, kai galėsiu tėčiui įteikti knygą ir pamatyti jo reakciją.“

Tačiau gyvenimas pakoregavo planus. Likus vos keliems mėnesiams iki knygos pasirodymo, tėtis netikėtai iškeliavo amžinybėn. „Žodžiais neapsakoma kaip skaudu“ – nedaugžodžiavo rašytoja. „Senelio trobelė“ tapo ne tik knyga vaikams, bet ir jautriu meilės laišku žmogui, kuris visada tikėjo savo dukra.

Pašaukimas, kurio nereikia ieškoti – jį reikia išdrįsti priimti

Šiandien Živilė Labutė jau yra 16-os išleistų leidinių autorė, o šiuo metu kuriamas 17-asis leidinys, skaitytojus turintis pasiekti rudenį. Jos kasdienybėje – kūryba, susitikimai su vaikais, edukacijos mokyklose ir bibliotekose, renginiai visoje Lietuvoje, veiklos Kultūros paso programoje. Tačiau svarbiausia ne skaičiai. Svarbiausia tai, kad po daugybės skirtingų darbų, studijų ir gyvenimo posūkių ji pagaliau atrado vietą, kurioje jaučiasi sava.

„Yra manančių, kad pašaukimą svarbu atrasti labai anksti. Mano istorija kitokia. Man reikėjo nueiti ilgą kelią, kad suprasčiau, kas esu. Ir šiandien galiu pasakyti – viskas su tuo yra gerai“ – šypsodamasi sako rašytoja.

Jos istorija primena paprastą, bet svarbią tiesą: jei šiandien dar neradote savo vietos, tai nereiškia, kad jos nėra. Kartais pašaukimas laukia už vieno drąsaus sprendimo, vieno išsiųsto rankraščio ar vieno žingsnio į nežinomybę.