„Galiu išvežti iš Ukrainos savo drauges su jų šeimomis, visais šunimis ir katėmis. Bet negaliu išgelbėti savo tėvų...“ – skausmingai prasideda pokalbis su Lietuvos operos ir baleto teatro primabalerina Olesia ŠAITANOVA (26). Per visą interviu artistė neramiai žvilgčioja į telefono ekraną – kiekviena žinia svarbi dabar, kai jos gimtinėje vyksta karas. Net baletas, kuriuo gyvena nuo vaikystės, kuriam laikui užleido vietą gyvybiškai svarbiems dalykams.
Prieš daugiau nei mėnesį Ukrainoje prasidėjęs karas pakeitė ir jūsų kasdienybę čia, Lietuvoje?
Toks jausmas, lyg būčiau atsidūrusi kokioje Orwello ar Kafkos knygoje, nes tai, kas vyksta, atrodo kaip visiška beprotybė. Pirmomis karo dienomis, net būdama toli nuo Ukrainos ir saugi, negalėjau nei miegoti, nei valgyti. O dar kaip tik turėjau spektaklių teatre – kaip išeiti ir šokti baletą, kai nežinai, ar tavo artimieji gyvi?!
Aš gimiau ir iki septynerių augau Sevastopolyje, Kryme. Mama penkerių nuvedė į šokių ir baleto būrelį – norėjo, kad judesys padėtų sustiprinti raumenis ir nugarą prieš einant į pirmą klasę. Tik ji net nenujautė, kiek traumų ir skausmų atneša baletas. Mama yra muzikos pedagogė, dėsto fortepijoną.
Tėtis – karo lakūnas, trisdešimties išėjo į pensiją, įgijo antrą aukštąjį išsilavinimą – yra ekonomistas. Pamačiusi, kad turiu gabumų baletui, mama nusprendė, jog privalome keltis į Charkivą, nes tuo metu ten veikė stipri baleto mokykla.
Po kelerių metų vėlgi šeimos taryba nubalsavo, kad, jei baleto nemetu, turėčiau mokytis Kyjivo valstybinėje choreografijos mokykloje. Nes ji vienintelė visoje Ukrainoje suteikia profesionalaus baleto artisto išsilavinimą. Man baigus mokslus ir išvažiavus dirbti į Lietuvą, tėvai visgi nusprendė grįžti namo į Charkivą.