Balerina Kristina Tarasevičiūtė pristato savo naują hobį: pirmieji bandymai – tikras iššūkis

„Bet dar kiek palaukime... Siūti draugams kol kas nedrįstu. Juk esu tik pradedanti! Kai mane pamatysite su pačios siūtu švarku, o jį atpažinsite iš geometrinės faktūros audinio, tada jau galėsite kreiptis – būsiu įveikusi pirmąjį siuvimo lygį, – kaip visada smagiai vieną po kito žodžius beria baleto artistė. – Siūti moka kone kiekviena balerina, nes nuo pat pirmųjų mokslo dienų akademijoje turėjome žinoti, kaip prie puantų prisisiūti juosteles, gumytes, jeigu trūksta – ir blizgučius prie sceninių kostiumų. Gal skambės neįtikėtinai, bet siuvimas – balerinų stiprioji pusė: štai scenos kolegė balerina Greta Gylytė net pristatė pačios kurtą šokėjų drabužių kolekciją. Bet ir gyvenimas priverčia tai daryti, nes balerinoms tinkantys kasdieniai ir proginiai drabužiai – tikras deficitas! Parduotuvėje nusipirktus drabužius nuolat tenka taisyti dėl mūsų nestandartinių figūrų. Dažniausiai neatitinkame nei įprasto 32, nei 34 dydžio. O ir mano kelionės į audinių parduotuves visada buvo dažnos – reikia nereikia vis ką nors įsigydavau, niekaip negalėdavau geram audiniui atsispirti, turiu jau tokią silpnybę... Gal kada panaudosiu? Ir panaudojau!“

Kaip ir svetimiems, mylimajam aktoriui Martynui Vaidotui stilingos eilutės ji dar nesiryžo pasiūti, tačiau savo drabužinę per vieną savaitę papildė net keturiais rankų darbo apdarais: trimis kasdienėmis suknelėmis ir vienu sceniniu balerinos rūbu. „Pasisiuvau žalią įliemenuotą suknelę su ganėtinai uždara krūtine ir skeltukais, kurios taip ilgai ieškojau. Taip pat žalios spalvos suknytę nuleistais pečiais – kadangi nemėgstu liemenį slepiančių varpelio formos modelių, pritaikiau ir dirželį. Reikia pabrėžti tai, ką turiu gražiausio (nusišypso). Spintoje kabo ir pačios kurti sijonas bei baleto šokiams skirta balta suknelė. Parduotuvėse vis nerasdavau patinkančių žalios ir raudonos spalvų drabužių, o jos tokios lietuviškos, gražios... Arba randi tokios spalvos, bet modelis blogai priglunda. Nepatinka man nei pūstos, nei maišus primenančios suknelės, todėl ir sėdau prie siuvimo mašinos, kad įgyvendinčiau senas svajones“, – pasakoja šokėja.

Ūpas siūti lietingomis liepos vidurio dienomis Kristinai pakilo sezono darbus užbaigus valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, Anželikos Cholinos šokio ir Baltijos baleto teatruose. „Pats metas atostogų dienas praleisti prasmingai!“ – nutarė. Tik viena bėda – neturėjo siuvimo mašinos. „Oi, tai įdomi istorija, – juokiasi. – Labai daug metų draugams vis užsimindavau, kaip trokštu per gimimo dieną dovanų gauti siuvimo mašiną. Bet šie mano noro taip ir neišgirdo. Susinervinusi feisbuke parašiau, kas galėtų kuriam laikui man ją paskolinti, ir pirmoji atsiliepė kaimynė politikė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė: „Imk!“ Būtent jos siuvimo mašina dabar sėkmingai ir naudojuosi.“

Pirmuosius bandymus pasisiūti sau drabužius Kristina vadina dideliu iššūkiu dėl dviejų dalykų: pirma, visus apdarus ji siuvo be jokių iškarpų, antra – jai be proto sunku ilgiau nei pusvalandį išsėdėti vienoje vietoje. O dar kai reikia kruopščiai ką nors daryti... „Aš gi degtukas! Patikėkite, kaip pirmuosius kartus man buvo nelengva palinkus sėdėti prie tos siuvimo mašinos... Tragedija! Bet suknelės tai nori? Nori! Taip sukaupiau visas jėgas ir šiaip ne taip išsiugdžiau kantrybę, – pokyčiais džiaugiasi Kristina. – Viską derinau pati, iškarpų neturėjau, nes aš sau – geriausia iškarpa. Pati sukirpau medžiagas, dešimtis kartų taisiau, matavausi, vėl ardžiau siūles, nes kartais dar kreivokai išeidavo. Bet kadangi modeliai gana paprasti, greitai apsisukau: žalias sukneles pasisiuvau per keturias valandas, o scenai skirtą baltąją dailinau dvylika valandų. Mąsčiau ir apie profesionalius siuvimo kursus, net galvojau stoti į kokią profesinio ugdymo mokyklą, kurioje mokoma siuvimo, bet galiausiai supratau, kad rudenį to niekaip nesuderinsiu su pagrindine veikla teatruose ir šokių ansambliuose. Nors gal dar tam irgi pribręsiu...“