Baleto legenda Michailas Baryšnikovas: „Man tikrai nerūpi, kad „Sekse ir mieste“ mane matė daugiau akių nei šokantį“

Skamba kiek netikėtai – atrodo, kur Čaikovskis, Minkus, Petipa ir aukštasis menas, o kur glamūras ir saldus gyvenimas! Bet Baryšnikovas – paradoksų meistras ir žeria juos taip, kad pasiduodi tylaus baritono magijai, – jo skaitoma net telefonų knyga skambėtų kaip poezija. Taip ir užkalbama publika visame pasaulyje, pusantros valandos klausanti, kaip jis skaito savo bičiulio Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio eiles. Ir net nesvarbu, kad ji nesupranta rusiškai (spektaklį lydi subtitrai), – veikia aktoriaus balsas ir judesio jėga. 

„Ne, jis nešoka, pamirškit ir neklauskit apie tai“, – perspėja koordinatorė prieš interviu. Jis tiesiog išeina į sceną, kurioje sumontuota medinė veranda, atidaro lagaminą, nustato mechaninį žadintuvą sučirkšti po pusantros valandos, nusirengia švarką ir priverčia spragsėti elektros laidus. Niujorke, Londone, Venecijoje, Prahoje, Tbilisyje, visur kitur bilietai dingsta gerokai prieš pasirodymą. Rusiškai jis kalba scenoje, su draugais ir labai retai – per spaudos konferencijas. Vienas garsiausių pabėgėlių iš Sovietų Sąjungos nieko nepamiršo ir nieko neatleido: jis negastroliuoja Rusijoje, neduoda interviu rusų žurnalistams, o spaudos konferencijas ar pozavimą laiko ta auka, kurios reikalauja menas. Šįkart auka prasminga – sausio 8–12 dienomis spektaklis „Brodsky / Baryshnikov“ bus rodomas Vilniuje ir Kaune.

Su rusų kilmės menininku, skaitančiu rusų poeto eiles, tiesiog knietėte knieti prabilti neangliškai...

Aš dirbu teatre, publikai, kuriai patinka poezija, visai nebūtinai – rusakalbei. Rusų – mano motinos kalba, aš ja skaitau eiles, vaidinu, bendrauju su draugais. Bet beveik niekada nekalbu viešumoje.

Ar tai kaip nors susiję su jūsų, sovietų kariškio sūnaus, vaikyste Rygoje? Kai gimėte, buvo praėję vos treji metai po karo pabaigos ir įtampa tarp tautų turėjo būti itin juntama?

Kalbėjau apie tai daugiau kaip penkiasdešimt metų ir jaučiuosi cituojantis save...

Sovietų Sąjunga nepaprastai didžiavosi savo baletu, jis dar buvo ir eksporto prekė, o šokėjai – tikra valiuta. 1974 metų birželio 29 dieną jūs šokote „Don Kichotą“ Toronte. Tai buvo paskutinis Didžiojo teatro gastrolių spektaklis, pagal iš anksto su draugais aptartą planą turėjote išeiti iš teatro, sėsti į automobilį ir tiesiog nebegrįžti. Ar jums nebuvo baisu?

Aš gimiau Rygoje, turėjau laimės augti čia iki šešiolikos, paskui išvažiavau studijuoti į tuometinį Leningradą. O paskui pasitraukiau į Vakarus. Štai tokia gyvenimo istorija. Nieko daugiau. Kodėl turėjau bijoti? Buvau vienišas, abu tėvai mirę, mama – kai dar buvau visai paauglys. Neturėjau šeimos. Bet visas gyvenimas prieš akis. Taigi pasirinkau laisvę šokti.

Jus galėjo bet kada sustabdyti – KGB agentai, lydėdavę menininkus į Vakarus, turėdavo aiškius nurodymus. Ir jums po spektaklio buvo liepta sėsti į autobusą, kuriuo šokėjai turėjo važiuoti į vakarėlį, ir tik plūstelėjusi gerbėjų minia atskyrė jus nuo „sargų“ ir leido – neperdedant – pabėgti.

Nemoku bijoti dėl savęs. Buvo nemalonių akimirkų, bet viskas ne taip dramatiška, kaip skamba. Ir vėliau manęs nepersekiojo, man negrasino. Pradžioje slapsčiausi draugų namuose, po dviejų savaičių gavau politinį prieglobstį Kanadoje, labai greitai mane pakvietė šokti „New York City Ballet“. Ir toliau viskas buvo gerai. Pradėjau naują gyvenimą Jungtinėse Valstijoje – čia visas mano darbas, mano šeima, mano draugai. Tai ir yra didžiausia laimė, kai kiekvieną dieną džiaugiesi tuo, ką darai. Džiaugiuosi, kad esu gyvas, iki šiol pasirodau scenoje ir matau, kaip auga vaikai.

Ar jie žino, kur gimėte ir augote, girdėjo jūsų gyvenimo istoriją? Sūnus, dukros ir žmona lankėsi jūsų gimtinėje?

Taip, žinoma, jie žino mano biografiją. Vežiausi juos aplankyti mano mamos kapo... O Lisa ką tik buvo Rygoje, išvyko tik prieš kelias dienas.

Pabrėžiate, kad šeima – didžiausias laimės šaltinis. O juk kažkada sakėte, kad netikite santuoka. Jus visada supo nepaprastos moterys – Isabella Rossellini, Liza Minnelli, gražuolės balerinos... Buvote svajonių jaunikis, o paskui sutikote Lisą Rinehart?

Kokių tik kvailysčių nesu prišnekėjęs... Lisa šoko „American Ballet“ teatre Niujorke, į kurį aš atėjau. Taigi kartu esame labai seniai, o susituokėme 2006-aisiais, kai vaikai jau buvo paaugę. Tai nieko nepakeitė, mes ir toliau esame nuostabi šeima. Neprisiekėme amžinos meilės Dievo akivaizdoje: pats esu agnostikas, Lisa irgi nevaikšto į bažnyčią. Nusprendėme suteikti savo sąjungai teisinį pagrindą ir sutarėme: tuokiamės. Vaikams vestuvės nepadarė įspūdžio – nei nuotakos suknelės, nei puotos.

Jūsų ir Lisos vyresnioji dukra Anna Katerina – aktorė, vaidinusi filme „Mančesteris prie jūros“. O ką daro kiti vaikai?

Peteris Andrew – fotografas, rengia parodas. Jaunylė Sofia-Luisa studijuoja menus. Mano žmona, buvusi balerina, dabar – vaizdo žurnalistė, scenaristė, režisierė. Turiu dvi paaugles anūkes...

...ir dar vieną dukrą, kurios mama – aktorė Jessica Lange.

Šura? Aleksandra? Ji taip pavadinta mano motinos garbei... Su Jessica mes po šiai dienai nepaprastai geri draugai, ji – vienas artimiausių žmonių, nuostabi, ypatinga, mes draugaujame šeimomis. Abu esame seneliai: anūkės, kurias minėjau, – Šuros dukros.

Net kai Sovietų Sąjungos nebeliko, negastroliavote Rusijoje, nors jus kvietė Michailas Gorbačiovas, juolab nevykstate ten dabar. Bet jus dažnai galima sutikti Rygoje. Prisimenate, kaip grįžote pirmąsyk?

Tai buvo labai graudu. Jūs turbūt žinote, Rygoje palaidota mano mama, ji ilsisi Miško kapinėse. Čia gyvena vaikystės bičiuliai, klasės draugai. Prieš metus gavau Latvijos pilietybę. Jaučiuosi čia beveik kaip namuose. Dirbu su režisieriumi Alviu Hermaniu ir Naujuoju Rygos teatru, tikiuosi, kad taip bus ir toliau, jei tik sveikata leis.

Ne paslaptis, kad labai džiaugiuosi Estijos, Latvijos ir Lietuvos išsilaisvinimu, kad palaikiau jų nepriklausomybę. Visada pabrėžiu, kad Latvijoje praleidau pirmuosius šešiolika metų, o Rusijoje – tik dešimt. Man pavyko augti vienoje iš Baltijos šalių, o ne kur nors Rusijos viduryje, – ironiška, bet turbūt turėčiau padėkoti už tai Josifui Stalinui.

(Michailo Baryšnikovo tėvas buvo kariškis, po Jaltos konferencijos pasiųstas dėstyti į Rygos karo akademiją. Latvijoje susipažino su būsima žmona ir Michailo motina Aleksandra, našle siuvėja, kurios vyras žuvo kare. Deja, šeimos istorija susiklostė tragiškai: kai Michailas buvo dar paauglys, moteris pakėlė prieš save ranką – red. past.)

Kalbate latviškai?

Suprantu. Kai prieš 55 metus išvykau mokytis į Leningradą, kalbėjau laisvai. Kalba grįžta ir man vis lengviau išreikšti save kebliose situacijose.

Legenda sako, kad emigracijoje (ir bendraudamas su Jessica Lange) pirmiausia susikalbėdavote prancūziškai, tik vėliau išmokite angliškai?

Rygoje mokiausi vokiečių. Peterburge – prancūzų, oficialios baleto kalbos. Kažkada net galėjau susikalbėti vokiškai, bet daug dirbau Prancūzijoje, su prancūzų choreografais, paskui viską užgožė anglų kalba ir šiandien mano prancūzų toli gražu neideali. Amerikoje neturėjau kada mokytis kursuose, todėl grįžęs namo po spektaklio kiekvieną dieną po kelias valandas žiūrėdavau televizorių ir stengdavausi suprasti, ką žmonės kalba.

Žurnalistai suskaičiavo: per pirmuosius porą metų „American Ballet“ teatre, į kurį atėjote po „New York City Ballet“, išmokote 26 naujus vaidmenis, tiek dauguma Kirovo teatro šokėjų nesušoka per visą gyvenimą. O jūs pats savo ruožtu juokavote, kad net jei būtumėte šokęs kiekvieną vakarą dvidešimt metų iš eilės, vis tiek nebūtumėte sulaukęs tokio populiarumo – daugiau žmonių jus matė „Sekse ir mieste“. Neapmaudu? Bent jau „The Turning Point“, už kurį buvote nominuotas „Oskarui“, ar „Baltąsias naktis“ prisimintų...

„Sekso ir miesto“ prodiuseriai mane susirado ir paklausė, ar nebūtų įdomu suvaidinti keliuose epizoduose, bet jie užtruko visą paskutinį serialo sezoną. Buvo labai smagu ir linksma. Ir ne, man tikrai nerūpi, kad „Sekse ir mieste“ mane matė daugiau akių nei šokantį. Atvirkščiai, paglosto savimeilę, kai gauni laiškų iš studentų: pamatę mane seriale, jie ėmė kapstyti giliau, susirado vaizdo įrašų, knygų, „YouTube“ pažiūrėjo „Spragtuką“ (legendinis „American Ballet“ teatro spektaklis, kuriame Baryšnikovas šoka su Gelsey Kirkland – red. past.). Ir taip atrado baletą.

Amerikoje nė dienos nepraleidote be darbo, veiklos pabėgėlių centre ar emigrantų bendruomenėje, iškart tapote žmogumi, su kuriuo norėjo susitikti pati Jackie O. Frazė „Baryšnikovas ateis į mano vakarėlį“ buvo toks pasigyrimas... Tokia šlovė – malonumas ar našta?

Ji atveria daug durų. Bet, kaip ir visi mirtingieji, moku baudas už greičio viršijimą ir stoviu eilėje prie restorano durų.

Fotografuoja ne tik jūsų sūnus, bet ir jūs pats, rengiate parodas, išleidote du nuotraukų albumus.

Mėgstu fotografiją nuo vaikystės. Latvijoje tada buvo daugybė puikių meistrų, dirbusių su nespalvotomis juostelėmis, dariusių didelių formatų darbus. Visada žavėjausi teatro, šokio fotografija. Paskui buvau užmetęs šį pomėgį. Vėliau mačiau, kaip dirba garsiausi ir talentingiausi pasaulio fotografai, – pats pozavau reklamoms, knygų ar straipsnių iliustracijoms. Ir prieš kokius dvidešimt penkerius ar trisdešimt metų pats pradėjau visur vežiotis mažylį „Nikon“ ir fotografuoti savo keliones. Pradžioje – ne šokį ar teatrą, tačiau kartą Argentinoje įamžinau milongos šokėjus ir dabar iš kiekvienos kelionės parsivežu pagautą judesį. Nevadinu to hobiu – fotografavimas padeda man mąstyti, atsipalaiduoti. Žinote, aš nebešoku, o fotografuodamas galiu apmąstyti, ką reiškia šokis. Ir parodyti nuotraukose, ką jame matau. Toks vizualinis dialogas.

Rašote dienoraščius ar prisiminimus? Skaitote, kas rašoma apie jus? Vien knygų išleista keliolika.

Nerašau. Ir nerašysiu. „The New Yorker“ žurnalistė Joan Acocella seniai rašo knygą, per porą metų gal ir baigs. Ji sako, kad tai bus savotiška meninė, grožinė biografija.

Maja Pliseckaja memuaruose pasakoja, kaip sunku palaikyti scenai reikalingą puikią formą. Ar vyrai šokėjai irgi taip vargsta?

Metams bėgant visų kūnas menksta. Kiekvienas dešimtmetis prideda savo sunkumų – tau penkiasdešimt, šešiasdešimt, septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt. Bet jei nusprendi parodyti savo paliegusį kūną scenoje, turi būti geros formos. Man niekada nebuvo sunku palaikyti reikiamą svorį. Bet yra tam tikrų apribojimų dėl artrito. Seni sąnariai skauda, dirbu su fizioterapeutais. Tačiau jei seksis, dar dirbsiu scenoje.

Ar vis dar jaudinatės eidamas į sceną?

Taip. Aš – nervingas, neramus atlikėjas ir, dabar užuot kalbėjęsis su jumis, turėčiau rengtis spektakliui. Tai paprastai trunka apie dvi valandas. Prieš bet kurį pasirodymą drugeliai pilve neišvengiami. Turi susikaupti ir susiimti, nes publika bematant tai pajus, o dramos teatre – greičiau nei balete. Turiu savo sistemą – kvėpavimo pratimai, balso pastatymas. Skiriu bent valandą tekstui pakartoti – sau perskaitau viską, ką ištarsiu scenoje. Reikia suderinti kūno kalbą ir tekstą, prieš žiūrovus esu vienas, taigi visos akys nukreiptos į mane.

Ar dar galite skaityti savo malonumui?

Man patinka skaityti, tačiau labai atsirenku tekstus. Naujausias atradimas – Alvio Hermanio pasiūlyta amerikiečių dramaturgo Tracy S. Lettso pjesė „Linda Vista“, kurią Naujasis teatras ir pastatė. Tai puiki juodoji komedija, labai gerai parašyta ir suvaidinta. Tikrai perskaitysiu ir kitas jo pjeses. Bet nesu pamišęs skaitytojas ir nemiegu su knyga po pagalve. Išvis miegu gana prastai ir turiu medituoti, kad sumerkčiau akis. Dažniausiai skaitau keliaudamas, pavyzdžiui, lėktuve, – visada turiu po ranka vieną ar dvi knygas.

Kaip dar pailsite – be fotografijos, meditacijos ar knygų?

Mėgstu vaikščioti po miestą. Ryga – maža, stengiuosi prisiminti vietas, kuriose augau. Man labai patinka jos jugendo architektūra ir kaip miestas prižiūrimas. Net seni mediniai namai – aišku, kad jie kada nors bus suremontuoti. Čia beveik nerasi bjaurių metalo ir stiklo pastatų. Klaidų pridaryta, bet latviai moka saugoti savo paveldą. Ir nekantrauju pamatyti, kaip šiandien atrodo Vilnius...

Niekada nedarėte tipiškai rusiškos klaidos: o, Lietuva – puiki šalis su sostine Ryga?

Ne, žinoma, ne. Bet neturėjau tiek daug progų pažinti Vilnių – Taliną ir Estiją pažįstu geriau. Kai man buvo penkiolika, praleidau pas jus visą dieną. Atvažiavau tikėdamasis aplankyti žmogų, tačiau jo mieste nebebuvo. Buvau taip nusivylęs... Apėjau kelias bažnyčias, katedrą, pamiegojau stotyje iki autobuso išvykimo ir grįžau į Rygą. Tai gali tik penkiolikos. Kai atvyksiu į Vilnių dabar, viskas bus kitaip.

Jūs laikomas vienu geriausių visų laikų vyrų šokėjų, talentingu žmogumi, legenda, net genijumi. Ar pats jaučiatės legenda?

Aš – tiesiog laimingas žmogus, užsiimantis menais, ko visuomet norėjo. Ir besistengiantis padaryti tai kuo geriau.

Ar esate laimingas?

Labai.

Bet paprastai tikima, kad tikras menininkas turi kentėti, badauti ir mirti skurde...

Aišku, jei meno žmogus visiškai patenkintas savimi ir savo aplinka – kažkas negerai. Bet neseniai susitikau su viena garsia aktore, kurios filmo premjera ką tik įvyko, ji gerai suvaidino, gali didžiuotis savo darbu. Ir vis tiek nepatenkinta savimi. Kai pagyriau, atsakė: girdi, ką galiu padaryti, jei man tikrai nepatiko mano pasirodymas? Kitąkart suvaidinti geriau! Nebedaryti tų klaidų, dėl kurių labiausiai graužiesi. Ir pasidžiaugti.

Negi jūs – ne perfekcionistas?

Aš tiesiog stengiuosi kiek įmanydamas. Galiu būti užsispyręs, su manimi ne visada paprasta dirbti, man reikia daug laiko apsispręsti. Ilgai ir nuosekliai gilinuosi į reikalą, nagrinėju jį iš visų pusių. Ir paskui dirbu tam tikru ritmu. Vis dėlto scenoje – šešiasdešimt metų, nuo pat vaikystės. Per tą laiką ir įgijau visokios patirties, ir susikūriau tam tikrą darbo metodą. Kad ir su kuo dirbtum, turi būti lankstus, suvokti, kaip būti geriausiu įrankiu režisieriaus ar choreografo rankose, perteikti judesio ar teksto prasmę.

O kaipgi publika? Aplodismentai ir kritika?

Be abejonės, smagiau skaityti teigiamas recenzijas nei visiškai neigiamus komentarus. Bet per visą ilgą kūrybinį gyvenimą neišvengiami ir tokie. Taip buvo, yra ir bus, joks darbas negali būti tik sėkmės lydimas. Vertintojų reakcija nuo tavęs nepriklauso – padarai, ką gali, ir atiduodi kitiems į rankas.

Neigiami komentarai – vis dar skaudina net po tiek metų garsiausiose pasaulio scenose?

Skaudina, skaudina... Negaliu prisiminti kokio ypač skaudaus pavyzdžio, bet visada nemalonu skaityti piktus žodžius. Paprasčiausiai nuryji juos ir sudedi viltis į kitą darbą. Tikiesi, kad bus geriau, tęsi, ką daręs, darai, kuo tiki. Tik nesustok.

Ar tikite, kad menas ar grožis išgelbės pasaulį?

Tikiu. Geras menas turi gydomųjų savybių. Žmonės, mėgstantis teatrą, bet kokio žanro, didžiuosius muziejus, galerijas, yra laimingesni. Pasaulis be jokios meno apraiškos būtų keista, tamsi, šalta vieta. Sunku net galvoti apie tai.