Baleto mokyklos įkūrėja Beata Molytė žino, kas vaikams užaugina sparnus

Baleto šokėja ir mokyklos įkūrėja nemėgsta žodžio „būrelis“ – tai tarsi aliuzija į laiką, leidžiamą tik maloniai ir lengvai, be pastangų, o be jų juk nieko nesukursi. Pati puikiai žino to skonį. Todėl vasarą savo auklėtinėms rengs ir stovyklas. Juk tai ir metas, kai galima skirti daugiau laiko supažindinti vaikus su teatru iš tos pusės, apie kurią retas pagalvoja. Štai mokytoja pasako mokiniui, kad reikės išbėgti į užkulisius ir sulaukia klausimo, kas tai yra. Užkulisiai, rampa, teatro užuolaidos, teatro duobė – Beata savo mokinius nori supažindinti su daugybe svarbių smulkmenų.

Pati ji vasarą pasitiko džiaugsmingai – antrus metus baleto pradėjusios ragauti mokinės mokslus užbaigė naujai duris atvėrusioje Beatos Molytės vardo mokykloje.

Ji – pačios Beatos išjausta, pačios ir vyro Renaldo įkurta, tai ne tas atvejis, kai žvaigždė tik suteikia mokyklai vardą.

Kas pastaraisiais metais nutiko – bent jau Vilniuje atidaryta ne viena baleto mokykla. Tokia mados tendencija?

Kažin, ar tai mada. Tiesiog didesnės laikmečio galimybės tiek tiems, kurie gali mokyti, tiek tiems, kurie nori semtis žinių. Lankantys baleto mokyklą nebūtinai rinksis šią profesiją ateityje. Bet kiekvienas iš jos ką nors pasiims. Mokykloje mes ne tik mokomės šokti – bendraujame, džiaugiamės kad ir... iškritusiu dantuku.

Man gera matyti žibančias vaikų akis. Kai paleidi muziką ir leidi jiems improvizuoti – širdis džiaugiasi matant, kaip jie juda. Vieni 4-5 metų vaikai turi duomenis baletui. Tačiau patirtis jau leido pamatyti, kad net ir tie, kurie, regis, iš pradžių neturėjo aiškiai išreikšto potencialo šokiui, po kelerių metų darbo jau tvirtai jaučiasi pamokose, užtikrintai dirba ir net matyti, kaip jie patobulėjo.

Kaip mokytoja ir žmogus negaliu iš vaikų atimti teisės, galimybės, noro judėti, šokti. Tai dar vienas prasmingas laisvalaikio leidimo būdas – negerai, kai vaikai šmirinėja gatvėmis.

Bet vaikams nėra lengva. Pratinantis prie darbo baleto mokykloje pirmiausia laukia gimnastikos pratimai, o juos darant, žiūrėk, kuris nors ir ašarą išspaudžia. Bet paaiškini vaikui, kad tas skausmas teisingas – su kiekviena pamoka darosi vis lengviau. Šalia gimnastikos jų laukia dramos užsiėmimai, kur vaikai gali vystyti savo aktorinius sugebėjimus, juk šokis nėra tik nuoga technika. Ten jie jau pamiršta, kad ką nors skaudėjo, ir tuomet žingsniuojame prie klasikinės baleto pamokoms skirtos atramos.

Esu antausį gavusi, esu nualpusi ir buvo pasakyta stoti ir daryti, kas liepta – stojausi ir šokau.

Bendrauju ir su mokinių tėvais – pabrėžiu, kad tai bendras darbas, negali numesti vaiko baleto pamokoje ir palikti visą darbą tik mokytojui, nes svarbu elgesio, pasitikėjimo dermė ne tik pamokos laiką, vaikas turi ir kvėpuoti tokiu...savotišku meno persisunkusiu oru. Skyriau pamoką ir mokinių tėvams – net tėvelis mokėsi pinti balerinos kuodelį.

Vertinu savo darbą plačiau – noriu ugdyti kultūringą visuomenę. Pradedame nuo mažų dalykų – mokomės atsiprašyti, nesistumdyti pamokoje. Aš savo mokines išdidžiai vadinu balerinomis – tai lyg pasitikėjimo avansas, žinau, kad vaikui tai augina sparnus.

Ar tik taip elgtis jūsų neakina pačios patirtis M.K.Čiurlionio menų mokykloje, greičiausiai ragavote jau legendiniu tapusio baleto mokyklos muštro? Koks skaudžiausias prisiminimas?

Taip, tą mokyklą „sėkmingai“ praėjau. Skaudžių akimirkų buvo ne viena...Aš buvau lyg emocijų sugertukas. Dauguma mūsų mokykloje buvo tokių. Su mumis buvo per mažai kalbama, tik griežtai pasakoma „ne“ arba drebiama „tu atrodai kaip karvė“. Vaikui tai reiškia kankinančias mintis, savęs nuvertinimą, sumenkinimą. O su tuo prasideda neigiami psichologiniai procesai. Esu antausį gavusi, esu nualpusi ir buvo pasakyta stoti ir daryti, kas liepta – stojausi ir dariau. Kai apie tai pasakoju viešai, mano mokiniams darosi baisu. Tačiau tai neatsiejama dalis to, ką noriu įteigti: mes ne rėkiame pamokų metu, mes kalbamės, gražiai paprašome.

Nuoširdžiai sakau: nenoriu, kad mano mokiniai praeitų tokį kelią, koks teko man. Jei vaikui ką nors liepi daryti, turi paaiškinti, kodėl. Mes turime susitarimų, nes ir man, būna, kantrybė trūksta taip, kad, regis, dūmai rūksta. Tuomet nutylu, sukryžiuoju rankas ir nusisuku – tai reiškia, kad pykstu. Atsisėdu į mokytojos kėdę ir patyliu. Mokinės supranta. O po kurio laiko tykiai sakau: „Galime pakartoti“. Ir dirbame. Būna ir tokių dienų, kai vaikai tiesiog neturi nuotaikos, jiems nuobodu. Tuomet leidžiu pasėdėti ant suoliuko – kam rėkti ar ausis sukinėti. Vaikai juk asmenybės.

O kaip jums tas dar gajus posakis, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda?

Reikia pripažinti, kad neturiu patirties ta prasme, nes neužauginau dar šokėjų kartos, dabar tik pati mano pedagoginio darbo pradžia. Į ką išaugs mano metodas – negaliu pasakyti. Bet dirbame lygiai taip pat, kaip kažkada aš mokykloje – nuosekliai ir atkakliai. Jei pavargstam ar minutė prastos nuotaikos – leidžiame sau šiek tiek atsitraukti nuo veiklos, pakvailioti ir pasijuokti. Bet po to vėl stojam prie atramos ir dirbam tol, kol judesys atliekamas gerai.

Nuobodu? Bet balete, kaip ir daugelyje sričių, yra niuansų, kuriuos reikia kartoti nuolat.

Įkurti mokyklą – tai ir rūpintis statybų, remonto reikalais. Žemiški reikalai išvargino?

Net nustebau, kaip greitai viskas įvyko. Be to, esu dėkinga savo vyrui Renaldui – jis viską sustygavo, rezultatas pranoko mano lūkesčius. Jis nesusijęs su statybomis, bet greičiausiai turi tam duotybę. Štai ir namus kažkada rekonstravo iš pagrindų – viską sugalvojo ir įgyvendino pats.

Mano rūpestis buvo baleto pusė: rinkau atramas pamokoms, derinau jų aukščius, sukau galvą, kurioje klasės pusėje jas geriau tvirtinti, iš kur šviesa, kokia geriausia spalva. Dar yra dalykų, kuriuos norėsiu įsigyti. Išvydę rezultatą žmonės maloniai stebisi ir tikina, kad tikrai verta buvo laukti, nes iki tol nuomojausi salę. Dabar mokykloje turime dvi sales, turiu nuostabų darbo kabinetą su veidrodžiu ir atrama – galima dirbti individualiai.

Ar jau spėjote pasimėgauti, kad tam tikra prasme perėjote į kitą lymenį – jau mokote kitus, ėmėtės, ko gero, kiekvieno baleto šokėjo svajonių darbo? Šokate, bet jau esate savo veiklos ir laiko šeimininkė.

Kai išėjau iš teatro, tapau mažiau priklausoma tik „ant popieriaus“. Šoku teatre, vedu klasikinę pamoką ten, nes man patinka. Veiklos turiu per akis, o ir baleto mokyklos reikalų nestinga, nes norinčių mokytis daugėja, man pačiai vis kyla naujų idėjų, kurias noriu įgyvendinti. Atsakomybė milžiniška, tėvai vaikus atveda su dideliais lūkesčiais, aš pati turiu didelių tikslų, tad veiklos ritmas nelėtėja. Tačiau su mokykla turiu dar daugiau akimirkų patirti malonumą – diegti gerą skonį per muziką, emociją, estetiką, kostiumus, šokį. Malonumas ir kai matai, kad vaikai tobulėja: iš pradžių atvesti tėvų kai kurie didelio susidomėjimo nerodo, o po kurio laiko jau tyliai atkakliai dirba – tas momentas labai džiugina.

Beje, baleto pamokų užsinori ir mamos, sakančios, kad minti dviratį sporto klube labai nuobodu. Tai puiki alternatyva sporto klubui, žinoma, kodėl gi ne.

Moteris Klaipėdoje mokėte flamenko – palikote jas be savo globos?

Šiek tiek atsitraukiau. Neseniai pristačiau šokio spektaklį „Emocijos“, kuriame šokau su savo mokine Greta Seiliūte. Štai jai ir perleidau flamenko pamokas. Didžiuojuosi, kad kažkada buvusi pasimetusi mokinė, ji paklausė savo širdies – kam ją labai akinau ir išvyko į Ispaniją, flamenko mokyklą, o šiandien nuostabiai moko kitas. Tai, ką šiandien daro Greta, yra vau! Kai flamenko mokinės dalyvauja konkursuose, net teisėjai stebisi, kad tai tos pačios, prieš metus matytos merginos ir moterys – jos taip patobulėjo! O kur dar šokėjų vyrų, mamų, vaikų, anūkų susižavėjimas – juk flamenko studiją lanko įvairaus amžiaus moterys. Padėti žmogui atsiskleisti – tai vienas geriausių dalykų gyvenime.

O jūsų sūnus – galbūt jis linksta šokio link?

Leonardui netrukus bus 12 metų. Ne, baleto jis nelankys, jis mėgsta šokti – net duomenis turi, bet griežtai sako „ne“, šoka nebent kai pats to nori namuose. Jis pats juokiasi: „Mama, geras! Aš šoku, bet sakau tam „ne“.

Labai seniai esate išsakiusi mintį, kad jums skauda širdį dėl...kaštonų. Nes tie medžiai serga, nyksta. Tai buvo momento nuotaika?

Tuo metu gyvenau Vilniuje ir visur matydavau kaštonus, todėl atkreipdavau į juos dėmesį. Po kelerių metų gyvenimo ten vėl grįžome su šeima į Klaipėdą. Nors Vilnius mano gimtinė, tačiau čia jaučiuosi geriau. Čia vyrą radau, gimdžiau sūnų, čia brendau kaip mama, žmona, artistė. Vilniuje gera pabūti, bet gera grįžti namo į Klaipėdą. O čia stebiu alyvų, jazminų, akacijų, liepų žydėjimą (šypsosi).