Balio Latėno režisuotas garsų spektaklis atkeliauja į Vilnių: „Noriu pažadinti žmonių vaizduotę”
Unikalus garsų spektaklis „Kelionė be bagažo“ pradeda naują sezoną spalio 16 d. Vilniaus rotušėje. Režisieriaus ir idėjos autoriaus Balio Latėno sukurtas garsų spektaklis „Kelionė be bagažo“ – tai ne tik originali meninė išraiška, bet ir tam tikrų fizinių žmogaus galimybių ir talento sintezė. Spektaklio tikslas – aktorių kuriamais garsais išlaisvinti ir sužadinti žiūrovo vaizduotę, pakviesti jį pakeliauti per skirtingas veiksmo vietas, laiką bei atmosferas.
Aktorės, dalyvaujančios šiame projekte, akcentuoja, kaip svarbu įdėmiai klausyti aplinkos ir tai perteikti savo kūnu, kartu jį pažinti iš naujo – kaip instrumentą.
„Norime pažadinti žmonių vaizduotę, norime, kad jie pasivaikščiotų po savo smegenų kambarius. Įdomiausia, kad išėję iš to paties spektaklio žmonės pasakoja visiškai kitus dalykus, kuriuos jie girdėjo ir įsivaizdavo“, – teigia spektaklio „Kelionė be bagažo“ kūrėjas Balys Latėnas.
Kaip gimė idėja tokiam spektakliui? Galbūt kažkas konkrečiai jus inspiravo?
Idėja mano galvoje sukosi jau labai seniai. Dar pats studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, antrame kurse buvau išvykęs pagal „Erasmus“ programą tobulintis į Suomiją. Dalyvavau įvairiuose projektuose, vieno iš jų metu ir kilo sumanymas būtent garsų spektakliui. Niekada nebuvau jo užmiršęs, tačiau ilgą laiką laukiau palankios progos imtis įgyvendinimo. Kai buvau pakviestas dėstyti kolegijoje, iškart tapo aišku, jog tai puikus metas seną idėją paversti realybe – tą ir padarėme kartu su kurso aktorėmis. Viskas susiklostė labai natūraliai, spektaklis tiesiog laukė savo valandos.
Esate aktyvus improvizacijos žanro propaguotojas. Ar šį spektaklį kūrėte taip pat panašiu principu?
Kūrybiniai sumanymai, susiję su garsų spektakliu, sukosi mano galvoje išties ilgai, kaip minėjau, viskas prasidėjo studijų metais, kuomet turėjau daug laiko ieškojimams, įvairių idėjų išbandymui. Spektaklis patyrė ne vieną transformaciją nuo pirmojo atlikimo, susilaukė sėkmės festivaliuose, buvo rodomas Mažajame teatre, tad šiuo metu yra tikrai brandus kūrinys, vertas bet kurio žiūrovo dėmesio. Pradėję jį rodyti, galėdavome sutalpinti vos 20 žiūrovų, sėdinčių rate, apsuptame tamsiomis užuolaidomis. Tačiau šįkart, patobulinus techninius sprendimus, į spektaklį norime pakviesti jau kur kas didesnį, 120 žmonių būrį.
Šis spektaklis buvo Vilniaus kolegijos kurso aktorių baigiamasis darbas. Koks esate dėstytojas?
Dėstymo metai man pačiam buvo puiki galimybė daug ką prisiminti, pasitikrinti, nupūsti dulkes nuo savo paties moksluose įgyto žinių bagažo. Džiaugiuosi, jog Rimantas Bagdzevičius pakvietė mane prisijungti ir kartu paruošti šį puikų aktorių būrį ir pasidalinti savo patirtimi. O dėstytojas esu labai geras (juokiasi). Šiuo metu taip pat nemažai laiko skiriu dėstymui – vedu profesionalios improvizacijos mokymus.
Žmogaus organizmas garso teikiamą informaciją vertina kaip svarbesnę nei vaizdo ir yra linkęs ja pasąmoningai vadovautis. Ar jums garsas yra ypatinga juslė?
Viskas priklauso nuo to, kokį efektą nori pasiekti. Šis spektaklis buvo išskirtinai dedikuotas garsui kaip išraiškos priemonei. Stengėmės maksimaliai jį išnaudoti, surasti naujų kelių kurti atmosferas bei būsenas vien garso pagalba. Aktorėms reikėjo suvokti visą savo kūną kaip instrumentą, dar plačiau pažinti jo galimybes. Garsas, be to, kad savaime yra meno rūšis, taip pat veikia ir kaip vaizduotės žadintojas, jis nejučia nukelia žmogų į įvairias aplinkas, nuotaikas, iš pasąmonės neretai iškelia seniai pamirštus dalykus. Aktorės spektaklio metu tik duoda impulsus, inspiracijas, kuriais žiūrovas vadovaujasi pats kurdamas savo spektaklį.
Kaip atsirado pavadinimas „Kelionė be bagažo“?
Norėjau užakcentuoti, jog tam, kad keliautum, visai nėra reikalingas daiktų prikrautas lagaminas. Patys svarbiausi dalykai nuolatos keliauja su mumis – jie slypi mūsų patyrimuose, išgyvenimuose. Tikrasis spektaklis vyksta kiekvieno klausančiojo vaizduotėje, vadovaujantis savais prisiminimais, patirtimis. Neretai žiūrovai po spektaklio pasakodavo kardinaliai skirtingas istorijas, ką jie jautė, kur buvo nukeliavę, – tai tik dar kartą įrodo, koks subjektyvus yra žmogaus pasaulio suvokimas, užtenka eliminuoti vaizdą ir kiekvieno dalyko reikšmės ribos išsiplečia neišmatuojamai.