Balsas – jūsų psichologinis ginklas
Žmonės, kuriems balsas nėra svarbus profesinės veiklos įrankis, kasdieniame gyvenime nepastebi jo išskirtinės reikšmės. Jei nesate, pavyzdžiui, dainininkė, aktorė ar mokytoja, balsą dažniausiai suvokiate kaip įprastą savasties dalį.
Maža to, mūsų burnos garsai dažnai gauna griežtos kritikos, kai, išgirdę savo balso įrašą, sušunkame: „Kad jį kur, koks bjaurus mano balso tembras!“
Tačiau balsą, kaip ir kitus įgūdžius, galima ir reikia nuolat treniruoti – tada aklinai užtrenktos durys po truputį prasivers. Dažniausiai apie tai nė nepagalvojame, tačiau tai, ką aplinkiniai sąmoningai ar pąsamoningai sprendžia apie mus, daug priklauso nuo mūsų balso aukštumo, tono, tembro.
Pagal balsą galima spręsti apie žmogaus charakterį, nuotaiką ir net jo dvasinį pasaulį. Kiekvieno žmogaus balso tembras, kaip ir pirštų antspaudai, yra individualus, nepakartojamas – JAV, Anglijos ir Italijos teismuose balso įrašas pripažįstamas juridiniu įrodymu, kurio neįmanoma suklastoti. Balso tembras, jo pokyčiai priklauso nuo hormonų: vyrų – nuo androgenų, moterų – nuo estrogenų kiekio ir turinio. Jie lemia, koks bus balsas – aukštas ar žemas. Genai vienus apdovanoja maloniu, kitus „bjauriu“ balsu. Visgi nedėkingą genetikos lemtį įmanoma pakeisti: balsą galima treniruoti.
Sumaniai naudojamas, balsas virsta galingu įrankiu, veikiančiu pašnekovo pasąmonę. Senovės Graikijos ir Romos oratoriai buvo be galo ištobulinę balso valdymo meną. Pavyzdžiui, sulaukęs priekaištų dėl neaiškios kalbos, Demostenas keletą mėnesių nuolat treniravo savo kalbos padargus. Pasakojama, esą jis, prisigrūdęs pilną burną akmenukų, stengdavosi perrėkti ošiančią jūrą. Po tokių treniruočių jo stipriu ir skambiu tapęs balsas degte uždegdavo minią.
Psichologai išskyrė pagrindines žmogaus emocines reakcijas į pašnekovo balso toną ir tembrą:
► Aukštas ir skardus balsas siejasi su jaunyste, energija, bet taip pat ir su vaikiškumu, nebranda. Statistikos duomenimis, moterys, ypač tokiu balsu išsiskiriantys vyrai, rečiau gauna solidžius vadovų postus. Įdomus pastebėjimas: kuo aukštesnis balsas, tuo žemesnės pareigos.
► Juolab kad skvarbus, labai aukštas balsas pasąmonėje suvokiamas kaip pavojaus signalas. Todėl ilgai trunkantis pokalbis su aukšto tono balsu kalbančiu pašnekovu skatina nepasitikėjimą jo žodžiais, pats pašnekovas sudaro nesolidaus, nepatikimo žmogaus įvaizdį. Aukštu balsu kalbantieji turi ypač atkreipti dėmesį į savo kalbos turinį ir intonaciją.
► Turintieji žemą balsą laimingesni: toks tonas laikomas solidaus, patikimo, intelektualaus žmogaus savybe. Tokiu balsu kalbantįjį aplinkiniai vertina kaip viską išmanantį, vadinasi, pasitikėjimo vertą autoritetą. Kuo žemesnis vyro balsas, tuo aukščiau jį vertina moterys. Beje, statistika nepaneigia nuomonės, kad balso tembras padeda sėkmei tarp priešingos lyties atstovių. Neretai moterims, telefonu išgirdusioms žemų tonacijų, kiek prikimusį vyrišką balsą, kyla romantiškų minčių.
► Žemas aksominis balsas žmogaus, kurio netgi niekada nematėme, gali sukelti stiprų įsimylėjimo pojūtį. Tai nulemia pasąmonėje slypintis pašnekovo genetinio kodo supratimas. Žemą balsą lemia padidėjęs vyriškų hormonų kiekis kraujyje, iš to daroma išvada, kad tokiu balsu kalbantysis yra temperamentingas partneris. Būtent todėl vyrams atrodo, kad žemu, krūtiningu balsu, spalvingomis intonacijomis kalbanti moteris yra seksualesnė nei monotoniškai čiauškanti plonabalsė.
Tačiau moteris, siekianti suvilioti pašnekovą, nebūtinai privalo ulbėti žemu, aksominiu balsu. Tereikia apsiginkluoti gamtos duotu balsu, įgimta moteriška išmintimi (užtenka paprastos, gyvenimiškos) ir kantrybe.
Iš pradžių savo balsą lavinkite – jo skambesys priklauso ne tik nuo įgimtų hormonų, bet ir nuo balso stygų struktūros, psichologinio pasirengimo, kvėpavimo ypatybių.
„Teisingai kvėpuosite – gražiai kalbėsite“, - teigia manipuliacijų balsu žinovai. Nuo kvėpavimo priklauso balso stiprumas ir tembras. Puoselėkite kūno linijas – jei figūra gerai prižiūrėta, kvėpavimo organai išsidėsto taisyklingai, dėl to balsas skamba lengvai ir laisvai. Garsas turi sklisti iš krūtinės. Jei norite patikrinti, ar teisingai treniruojate savo balsą, pridėkite ranką prie krūtinės ir kalbėkite: jeigu ji virpa – einate teisingu keliu.
Balso skambesį ir kvėpavimą stiprina daina. Viena triūsdama virtuvėje, pasistenkite kuo garsiau dainuoti – puikiausiai tiks intonacijų įvairove išsiskiriančios liaudies dainos. Pūskite muilo burbulus – ši pramoga taip pat stiprina kvėpavimo sistemą.
Stenkitės papildyti savo kalbą intonacijomis, ypač jei ketinate perduoti palyginti monotonišką žinią.
Kelis kartus balsiai skaitykite tekstą (geriausiai eiliuotą) įvairiomis intonacijomis: paslaptingai, piktai, linksmai, iškilmingai.
Išmokite aiškiai formuluoti mintį, skirtą pašnekovui. Tokiu būdu išvengsite mykimo („ėėė, mmhmm“), kuris atsiranda tarp kalbos prasmės intervalų (pertraukų). Iš anksto apsiginkluokite argumentais, sudėliokite pagrindinius jūsų perduodamos minties akcentus.
Auditorijos ar net atskiro pašnekovo neįmanoma sudominti neaiškiomis, tarsi nuryjamomis frazėmis. Įsidėmėkite: informacija, perduodama vos puse decibelo garsiau, stipriau paveikia adresatą (todėl reklamos per televiziją skamba garsiau). Nustatykite optimalų savo balso „garso lygį“. Vis garsiau balsu skaičiuokite nuo vieno iki dešimties, o kai garsas jums pasirodys tinkamiausias, įsiminkite jį ir pasistenkite būtent tokiu garsu kalbėti su kitais žmonėmis.
Galutinė išvada: jei norite įtikinti pašnekovą, palenkti jį į savo pusę, privalote aiškiai išsakyti mintį, ją pateikti užtikrintu tonu, gana garsiai. O jei norite pasiekti įtaigos balsu viršūnės, skaitykite Senovės Romos senatoriaus Cicerono, oratorinio meno genijaus, raštus – jie išleisti ir lietuviškai.