Balsuokite už konkurso „Atverk širdį“ istorijas!

Dėkojame, kad nebijojote, atsivėrėte ir pasidalinote savo išgyvenimais. Gera žinoti, kad aplink tiek daug jautrių, tikra meile alsuojančių širdžių. O dabar metas išrinkti laimėtoją. Prašome balsuoti už labiausiai patikusią istoriją. Laimėtoja bus apdovanota dviem bilietais į grupės „Bastille“ koncertą, vyksiantį kovo 3 d. Vilniuje, „Siemens“ arenoje.

Balsuoti galite visą savaitę – iki vasario 21 d. 24 val.

• Pirmoji istorija „Audinės kailiniai“

Mano močiutė mokė, kad katalikui nedera tikėti sapnais. Bet žinau, kad ji pati jais tikėjo ir sugebėdavo net labai įžvalgiai išnarplioti. Būčiau taip mokėjusi aš, gal dabar nesijausčiau taip apgailėtinai? Bent jau mano bendradarbė Agnė tuo tikra.

Mudviem namo iš darbo pakeliui, tai beveik kasdien nueiname kelio galą drauge ir spėjame pasikalbėti apie daug ką. Žinoma, pasigyriau jai, kad štai jau kelerius metus planuojame su vyru nusipirkti namelį kur nors priemiestyje. Vyras daug dirba, prisiima papildomų budėjimų ligoninėje, kad tik greičiau sukauptume pinigų, reikalingų pusei įmokos, o jau likusią dalį padengime iš paskolos.

Agnė net keliskart klausė, ar pasitikiu savo antrąja puse: juk kiek įvairių istorijų pasakojama apie gydytojų meilės romanus su medicinos seserimis ir pacientėmis. Mane jos įtarumas tik juokino. Žinojau, kad mano vyras ne toks. Agnė irgi nusijuokė, kažkaip garsiai, bet nelinksmai. Kaip tik tą sekundę mus aplenkė jauna moteris. Ji vilkėjo labai dailius trumpus audinės kailinius. Turbūt nugirdo mūsų pokalbį, nes man pasirodė, kad kiek grįžtelėjusi per petį įdėmiai į mus pasižiūrėjo, ypač į mane.

Ji vilkėjo labai dailius trumpus audinės kailinius. Turbūt nugirdo mūsų pokalbį, nes man pasirodė, kad kiek grįžtelėjusi per petį įdėmiai į mus pasižiūrėjo, ypač į mane.

Mudvi su Agne dar sumurmėjom po nosim, kad ne kailiniai, o – svajonė. Visada tokių norėjau. Bet negalėjau sau leisti. Mes juk taupėme namui. Daugybę metų su vyru gyvenam iš mano atlyginimo, o jo algą dedam į namo sąskaitą.

Štai tą naktį susapnavau, kad pasiklydau. Klaidžiojau po nepažįstamą vietovę tarp sodais apsuptų gražių baltų namelių ir vis mėginau atidaryti tai vienus, tai kitus vartelius. Pagaliau vienus vartelius atidarė... moteris su audinės kailiniais, ji pasakė, kad mano vyras čia daugiau negyvena. Aš spyriausi pati apžiūrėti, ir tada ji pagąsdino mane urzgiančiu šunimi. Keisčiausia, kad tai buvo mūsų Dagas, išskirtinio taikumo rudas seteris, bet šįkart žiūrėdamas į mane jis šiepė dantis... Prabudau. Jaučiausi prislėgta.

Papasakojau apie sapną Agnei. Ir ši, žinoma, nė kiek neabejojo, kad sapnas pranašauja šeimai rūpesčius per kokią nors svetimą moterį. Ką galėjau jai atsakyti? Pliurpia sau, kad pliurptų. Greitai viską apskritai pamiršau.

Vakarais laukdama iš darbo grįžtančio vyro skaitinėdavau skelbimus apie parduodamą nekilnojamąjį turtą. Mat mudu buvome tvirtai nusprendę, kad namą pirksime, o ne statysimės. Tiesa, vyras pasišaipydavo, kad mano susidomėjimas nekilnojamojo turto „rinka“ dar gerokai per ankstyvas.

Jau buvo įsibėgėjęs pavasaris. Gyvenau apimta kažkokios ilgesingos nuotaikos... Ir tada vėl susapnavau keistą sapną. Lyg prabudau vidurnaktį ir matau, kad už lango statybininkai stato pastolius. Noriu pasakyti tai vyrui, o jo šalia manęs lovoje nėra. Pakylu iš patalo ir einu jo ieškoti. Praveriu lauko duris, bet ten matau tik ant pastolių tupintį Dagą. Jis visas užneštas dulkėmis ir išsigandęs dreba. Mėginu ropštis tais pastoliais aukštyn, o šunelis ištiesia man letenas lyg vaikas...

Agnei ir vėl mano sapnas pasirodė ne šiaip kas, o ženklas. Ji įžiūrėjo manęs laukiančius nemalonumus, susijusius su namais. Kodėl nežiūrėjau rimtai į tuos sapnų aiškinimus, nežinau. Gal mane erzindavo visažinis jos tonas? Nežinau. Bet aš ir vėl pamaniau, kad ji tauškia niekus.

Praslinko vasara. Mudu su vyru niekur taip ir nesusiruošėme išlėkti paatostogauti. Atlaikyti vasaros karštį mieste sunkiausiai buvo Dagui. Pirmąją rudens dieną vyras grįžo namo neįprastai anksti. Paėmė mane už rankos ir pasodino ant sofos. Pats atsisėdo priešais ir pasakė, kad... išsikrausto!

Jis įsimylėjo. Įsimylėjo beprotiškai. Ir negali, o ir nenori atsisakyti jį užgriuvusios laimės. Beje, suprasdamas, kad man ši gyvenimo permaina iš pradžių gali būti gana nelengva, jis geranoriškai palieka man šitą mūsų dviejų kambarių butą. Jam užteks ir tų pinigų, kuriuos taupėme namui. O aš tesugebėjau išstenėti, kad Dago tai jau tikrai neatiduosiu...

Turbūt praėjo kone metai, kai netikėtai šmėkštelėjo mintis, kad Agnė buvo teisi, kalbėdama apie mano sapnus, kaip apie įspėjimus dėl artėjančių rūpesčių. Štai jie ir užgriuvo, rūpesčiai dėl svetimos moters, vyro ir namo! Pati ji man šito niekada nepriminė.

Turbūt praėjo kone metai, kai netikėtai šmėkštelėjo mintis, kad Agnė buvo teisi, kalbėdama apie mano sapnus, kaip apie įspėjimus dėl artėjančių rūpesčių.

Mes su vyru vaikų neturėjome, tad skyrybų byla buvo baigta gana greitai ir sklandžiai. Nežinojau, nei kas tokia yra mano buvusio sutuoktinio gyvenimo meilė, nei kur jiedu gyvena. Vieną besibaigiančios vasaros sekmadienį panūdau ištrūkti kur nors toliau už miesto. Įsisodinau į mašinytę Dagą ir išvažiavome. Neturėjau jokio plano, tiesiog važiavau tiesiai ir tiek. Po gero pusvalandžio pristabdžiau automobilį, nes vietovė, per kurią važiavau, pasirodė lyg ir... pažįstama. Abipus plūktinio kelio stovėjo jaunų sodų apsupti balti namukai. Išlipau iš automobilio ir žvalgydamasi aplink nuėjau prie artimiausių vartelių. Kažkodėl paspaudžiau juose įtaisytą skambutį. Ko nors paklausiu, pavyzdžiui, kur link tas kelias veda... Netrukus namo durys atsidarė, ant slenksčio stovėjo moteris su audinės kailiniais...

Na, dabar ji kailinių nevilkėjo, bet aš buvau tikra, kad tai ta pati moteris. O jai už nugaros pasirodė... mano buvęs vyras! Akimirksniu apsigręžiau ir nubėgau į savo automobilį. Važiavau iš ten taip greitai, kaip tik įstengiau. Ir labai vyliausi, kad jie manęs nepažino. Vis dėlto Agnės įkalbėta iškart po skyrybų persidažiau plaukus ir, kadangi permaina iš pradžių buvo nelengva, buvau numetusi vienuolika kilogramų...

Užtat dabar esu tikra, kad neverta ginčytis – sapnais tikėti ar netikėti. Tiesiog juos reikia mokėti išsiaiškinti.

Akvilė L.

• Antroji istorija „Dėkoju gyvenimui, kad atradau Tave“

O kaip aš džiaugiuosi, kad vis dėlto tąkart aš pasilikau ir neišvykau namo iš mūsų darbo vakarėlio, o kaip aš džiaugiuosi, jog tą lemtingąją rugpjūčio 28-ąją mes susitikome vėl.

Tas pasimatymas iki šiol rusena kuo stipriausia liepsna mūsų širdyse, bet viskas tik dėl to, kad Tu buvai ryžtingas. Jei ne Tavo ryžtas, siekiant gauti mano mobiliojo telefono numerį, galbūt mūsų keliai net nebūtų susijungę į vieną. O juk ir ne kiekvienas gavęs merginos telefono numerį sugebėtų jį pamesti ir atkakliai jo prašyti antrąkart. Bet Tu kitoks... Nuo pat pradžių rodei begalinį dėmesį man, tiesiog atakavai juo mane. Bet jį jautei ir iš manęs, nes jau tada Tu buvai ir esi man ypatingas, Tu kitoks, neatitinkantis standartų. Tu protingas vyras, kuris mane patraukė savo kitonišku požiūriu į daugelį dalykų.

Bet jį jautei ir iš manęs, nes jau tada Tu buvai ir esi man ypatingas, Tu kitoks, neatitinkantis standartų. Tu protingas vyras, kuris mane patraukė savo kitonišku požiūriu į daugelį dalykų.

Tu sugebi nustebinti pačiu netikėčiausiu momentu, kai to visiškai nesitikiu, Tu esi reiklus, nemėgsti monotonijos, todėl mes daug keliaujam, norim dviese atrasti bei pažinti kuo daugiau nematytų vietų ar išbandyti tai, kas dar nebuvo patirta.

Mane iki šiol žavi Tavo optimistiškas požiūris į visas situacijas. Tu visad tikėdavai, kad viskas tarp mūsų bus gerai, o aš nuolat virpėdavau, kaip drebulės lapelis, taršomas vėjo. „O jeigu mums nepavyks būti kartu, o jeigu aš ir vėl nusivilsiu meile?“ – dažnai tokie klausimai sukdavosi mano galvoje. Juk vis dėlto mes buvome pažįstami vos keletą mėnesių, juk ta graži pradžia dažniausiai visiems būna dovanota, kuo mes kitokie... dažnai to bijodavau ir pamąstydavau, o jeigu viskas tarp mūsų išnyks kaip rūkas...

Bet laikui bėgant vėjelis rimo, o „drebulės lapelis“ nebedrebėjo, bet pradėjo tikėti. Tikėti, kad viskas tarp mūsų tikrai bus gerai ir mūsų santykių gerovė tai ne sapnas, o graži realybė, kuria privalome džiaugtis čia ir dabar ir nėra laiko bijoti ar abejoti, nes juk niekada negali žinoti, kaip ilgai mes turime šalia savęs mylimus žmones. Noriu Tavimi džiaugtis kasdien, kas minutę, kas sekundę, nes tik dėl Tavęs aš supratau, kas yra nuostabūs, nuoširdūs dviejų žmonių santykiai. Mes papildome vienas kitą visur, mes palaikome vienas kitą, pirmiausiai mes pagalvojame ne apie save, o apie savo antrą pusę ir jos gerovę. Mes nemokame pykti, mes nežinome, ką reiškia audros ir perkūnijos santykiuose, mes padedam vienas kitam pakilti, kai būnam suklupę, mes pamatome viens kito nerimą, bei baimę, net to ir nesakydami. Mes galime kalbėtis akimis, mums žodžiai ne visada yra reikalingi, nes akys – sielos veidrodis, jos kalba už mus, jos niekada neišmoks meluoti, jose atsispindi siela ir jausmai. Mes nuolat sakome, kokie esame brangūs ir svarbūs vienas kitam, o tai tik dar labiau sustiprina tarpusavio ryšį.

Rytas ir vakaras prasideda bučiniu ir apkabinimu, juk kaip gera jausti savo brangiausio žmogaus artumą. Visada Tau sakydavau ir sakysiu: „Aš begalo esu laiminga su Tavimi ir tik Tavo dėka išmokau skraidyti.“

Kartais paprastumas slepia kur kas daugiau, nei patys manome. Niekada negalvojau, kad nuo paprasto bučinio į skruostą ar apkabinimo gali pilve skraidyti drugeliai, o taip būna ir dažnai būna. Niekada negalvojau, jog ryte, vos tik pramerkus akis, bus taip gera matyti šalia savęs susivėlusį ir beprotiškai gražiai primerktom akim savo vyrą.

Niekada negalvojau, jog ryte, vos tik pramerkus akis, bus taip gera matyti šalia savęs susivėlusį ir beprotiškai gražiai primerktom akim savo vyrą.

Tai pats gražiausias vaizdas, kokį tik pamatau ryte. Niekada nepagalvojau, jog kito žmogaus prisilietimas gali taip stipriai suvirpinti ir sužadinti artumą, bei meilę jam. Atrodo net nuimdamas plauką ar pūką nuo mano suknelės aš jaučiu jau beprotiškai nuostabų jausmą jam.

Mes ieškome nuostabios bei tobulos meilės, bet po ilgų klajonių ir ieškojimų palūžtame taip jos ir neatradę. Lyg ir viskas buvo gražu, bet laikui bėgant atsiranda barnių, pykčių, teismai, skyrybos... Kartais net nepagalvojame, jog paprastumas ir yra tobulybė! Kiekviename paprastas daiktas, veiksmas ar žmogus slepia kažką nepaprasto ir tobulo, tik mes – supilkėjusi žmonių masė to nepastebime, o tuo labiau nevertiname. Pirmiausiai reikia pradėti nuo savęs ir nelaukti, kol gyvenimas ar žmonės duos, o duoti reikia pačiam. Paprastumas ir yra sėkmingo gyvenimo raktas, gyvenant kuo paprasčiau, neiškeliant materialinių vertybių, o vertinant dvasines, kiekvienas taptume turtingesniu, turėtume kokybiškesnį bei tobulesnį gyvenimą.

Esu dėkinga gyvenimui, kad aš tą supratau ir atradau tokį pat sielos dvynį, kuris mane supranta, palaiko, bei nuolat stengiasi dėl abipusės gerovės. Tu paprastas, bet kartu ir labai nepaprastas, Tu tiesiog TOBULAS mano vyras. Gyvenu Tavimi ir dėl Tavęs. Niekada to nepamiršk!

Sandra M.

• Trečioji istorija „Skrydis su žirgu“

Po skyrybų visą mano gyvenimą užėmė žirgynas. Žirgai geriausiai supranta žmones, nepriekaištauja, nuramina. Tad ėmiausi vesti žirgų terapiją psichologinių problemų turintiems vaikams.

Gal tai ir savanaudiška, bet galvodama apie kitų bėdas, pamiršdavau savo sudaužytą širdį, savigraužą ir tariausi sau, kad mano bėdos menkavertės – svarbiausia ligoniukai. Mane džiugino, kai po treniruotės vaikų akys spindėdavo, o tėvai pastebėdavo akivaizdžiai pagerėjusią jų savijautą.

Sykį į žirgyną atėjo vidutinio amžiaus pora ir pasiteiravo, ar jų 18-metis sūnus galėtų lankyti treniruotes. Kadangi daug laiko skyriau mažiesiems ir jų treniruotėms, rekomendavau kitą trenerę. Tačiau ši, nors ir keista, atsisakė. Labai nusivylę tėvai vis prašė rasti laiko sūnui. Mane lengva įkalbėti šiek tiek pagraudinus, tad nusprendžiau, kad dar kelios papildomos valandos per savaitę pernelyg nenuvargins, todėl sutikau mokyti vaikiną.

Pirmoji treniruotė praėjo labai sklandžiai. Net suabejojau, ar jis pirmą kartą sėdasi ant žirgo: visiškai nebijojo, iškart pajuto ryšį su mano šokliąja Kometa, kuri paprastai ne kiekvieną prisileidžia. Bet vaikinukas kažkaip sugebėjo ją nuraminti, o ir pats spinduliavo kažkokia keista ramybe ir tvirtumu. Atrodė ne pagal metus subrendęs.

Bet vaikinukas kažkaip sugebėjo ją nuraminti, o ir pats spinduliavo kažkokia keista ramybe ir tvirtumu. Atrodė ne pagal metus subrendęs.

Vieną vakarą po treniruotės Paulius pasisiūlė parvežti mane namo. Šiaip man patinka vaikščioti pėstute, be to, ir automobilio neturėjau. Net dabar galvoju, jog pasielgiau visiškai neapgalvotai, spontaniškai, kad sutikau. Protu nesuvokiu, kas man užėjo. O baisiausia, kad išlipant iš automobilio Paulius man pakštelėjo į žandą. Staigiai išlipau ir negalėjau patikėti tuo, kas įvyko. Jam 18, man – 40. Kažkoks sapnas. Na, aštuoniolikmečiui šėlsta hormonų audros, bet kodėl gi aš neatsitraukiau?

Kitą treniruotę jis nepasirodė. Pasijutau įžeista. Ne tiek dėl vakarykščio įvykio, kiek dėl to, jog nevertina mano darbo. Kiekviena mano valanda yra suplanuota, tad negalima neįspėjus imti ir taip neatsakingai pasielgti. O dar prieš tai svarsčiau, kad aštuoniolikmetis ne pagal metus subrendęs, tačiau dabar supratau – tokių nebūna. Paskambinau ir pasakiau, kad esame suaugę žmonės ir turime elgtis atsakingai, tad liepiau rinktis, ar lanko treniruotes, ar ne. Nebuvau nusiteikusi vaikiškiems žaidimams. Pasirodo, toks mano tiesmukumas ir griežtumas Paulių paveikė, todėl jis pasirodė kitoje treniruotėje ir su dar didesniu užsidegimu mokėsi jodinėti.

Net nebepamenu tiksliai, kaip mūsų santykiai išsivystė į išties romantiškus, tačiau vieną vakarą, kai jau visi darbuotojai buvo išėję, gėrėme arbatą iš termoso. Prašnekome apie tai, kad abu suvokiame amžiaus skirtumą, tačiau jausmai kur kas stipresni už visuomenės priimtas normas. Paulius, spausdamas rankoje puodelį, pasiūlė susitikti ir pavakarieniauti su jo tėvais. Delnai pradėjo prakaituoti, mintyse skaičiavau savo ir jo mamos metus. O Dieve, ji net ketveriais už mane jaunesnė!

Prieš vakarienę vis svarsčiau, ką rengtis. Prie akis turėjau keturis derinius, tačiau nė vienas neatrodė tinkamas. Apranga turėjo būti nerėžianti akies, bet ir iš toli nešaukti, kad esu keturiasdešimtmetė. Pasirinkau žalią suknelę iki kelių, susigarbanojau plaukus, nupirkau geriausio vyno ir mažą dovanėlę Pauliaus mamai. Kvailai tikėjausi palenkti ją savo galantiškumu. Vakarienė praėjo siaubingai: tėvai visą vakarą tylėjo, vos nurydami kąsnį, Paulius stengėsi pertraukti ausis spengiančią tylą, o aš vis pasakojau apie mūsų užsimezgusios meilės detales, nuo kurių gimdytojams tikriausiai nebuvo lengviau. O dar vyliausi, kad su mama sutarsiu – juk esame panašaus amžiaus. Tačiau jai, be abejo, nebuvo malonu klausytis, kaip vos į pilnametystę įžengusį sūnų suvystė jos metų moteris. Išeidama slapta pamačiau, kaip Pauliaus mama geria raminamuosius...

Atrodė, kad mūsų meilei priešinasi visas pasaulis. Net sunkiausiomis akimirkomis palaikančios draugės vis užsimindavo, kad aš greičiausiai esu visiškai nusivylusi vyrais, jog šitaip keistai pasielgiau.

Atrodė, kad mūsų meilei priešinasi visas pasaulis. Net sunkiausiomis akimirkomis palaikančios draugės vis užsimindavo, kad aš greičiausiai esu visiškai nusivylusi vyrais, jog šitaip keistai pasielgiau.

Niekas negalvojo, kad jausmai gali būti tikri... Viena draugė net pasiūlė kreiptis į psichologą, sakė, kad jis turėtų atkapstyti problemą, kurios šaknys slepiasi vaikystėje.

Šito man buvo per daug: nuolatinis puolimas, subtilios užuominos, kad elgiuosi neteisingai, ir pykdė, ir vertė įrodyti, kaip visi klysta. Tačiau visos tos kalbos ir įtikinėjimai pasidarė visiškai nereikšmingi, kai supratau, kad laukiuosi. Pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, pašalinių nuomonė nebebuvo svarbi. Aiškiai mačiau save, Paulių ir mūsų mažąjį stebuklą grakščiai skriejančius Kometa per pievas ir laukus.

Monika S.