Kalbėdamiesi su aktoriumi Dainiumi GAVENONIU (48) nutariame, kad laikas visgi yra sąlyginė sąvoka. Štai kino teatruose ką tik pasirodęs filmas „Izaokas“ žiūrovams tetrunka pusantros valandos, o Dainius juo gyveno pastaruosius penkerius metus. Per tą laiką daug patyrė: lankė žydų žudynių vietas, matė teatrų užsidarymą, net ištvėrė priverstinę tremtį, kuri nutiko dėl koronaviruso, nors iš tiesų – irgi dėl kino. „Nuoboduliu tikrai negaliu skųstis“, – šypteli.
Žiūriu į jūsų herojų „Izaoke“ ir galvoju: nepritampa jis prie sovietinės Lietuvos. Per linksmas, per gražus, per naivus...
Manau, tas žmogus tiesiog norėjo išreikšti save ir vylėsi, kad tėvynėje tai bus įmanoma. Nemanau, kad jis toks lėkštas, jog grįžtų į Lietuvą tik pasirodyti, suspindėti kaip žvaigždė: gal esu naivus, bet tikiu jo nuoširdumu.
Apskritai tie du bičiuliai, kuriuos filme įkūnijome mudu su Aleksu Kazanavičiumi, yra tarsi dvi varnos: juoda ir balta. Juoda – vietinė, niūri, gerai pažįstanti sovietinę santvarką, graužiama kaltės jausmo. O maniškis personažas – balta varna, netikėtai atsidūrusi tarp juodų. Jam atrodo: nors ir kaip čia būtų sudėtinga, tėvynėje vis tiek galima nuveikti ką nors prasmingo. O susiklostė taip, kaip susiklostė...