Baltijos keliai Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje
Nors „Baltijos kelią“ kasmet nuoširdžiai minime, neretai mūsų suvokimas apie šį istorinį įvykį apsiriboja tik tuo, kas ir kaip vyko čia, Lietuvoje. Kad neužstrigtume iliuzijoje, jog „Baltijos kelyje“ stovėjome vieni mes – lietuviai, Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet pristato programą „Baltijos keliai“. Ji vienija šešis filmus, sukurtus kino menininkų iš visų trijų Baltijos šalių. Visus programos filmus festivalio rengėjai kviečia žiūrėti nemokamai.
„Šie lietuvių, latvių ir estų filmų kūrėjai leidžia mums išgirsti skirtingus 9-ojo dešimtmečio 2-ojoje pusėje vykusių politinių transformacijų liudijimus. Jų kūryba kviečia iš naujo nerimastingai praeiti laisvės keliais, pamatyti Baltijos valstybių Atgimimo epochos kultūrinį, visuomeninį ir politinį peizažą. Programoje „Baltijos keliai“ atgyja filmai, priklausantys istorijai. Su jais naujai atgyja ir pati istorija,“ – sako kinotyrininkė Anna Mikonis-Railienė. Ji kartu su kolege Renata Šukaityte ir pasiūlė VDFF rengėjams idėją imtis programos, skirtos „Baltijos kelio“ 30-mečiui.
Trijų šalių režisieriai tos pačios Atgimimo epochos įvykius interpretuoja skirtingai.
„Tai nėra filmas apie patį įvykį. Tai poema apie jausmą, kuris vienijo tūkstančius žmonių. Svarbiausia buvo pagauti jų emociją ir būseną. Pergalės ir meilės jausmas buvo didžiulis. Dabar suprantame, kad mūsų filmas ir pats „Baltijos kelias“ – tarsi kažkada uždrausta tylos minutė už tuos, kurie šviesesnės rytdienos nebesulaukė. Įdomu, kaip filmas suskambės po 30-ies metų, ar pavyks perduoti tą jausmą, tą būseną,“ – svarsto kino režisierius Arūnas Matelis.
Vienas pirmųjų jo filmų „Baltijos kelias“ (1990), sukurtas kartu su kitu žymiu lietuvių dokumentininku A. Stoniu, atstovauja lietuviškai festivalio programos linijai. „Baltijos keliuose“ bus rodomas ir dar vienas lietuviškas pasakojimas – Juozo Matonio ir Romualdo Damulio bendrai režisuotas poetinis etiudas „Rugpjūčio 23-oji“ (1989). Po 30-ies metų užmaršties archyve, šiais metais įvyks antroji šio filmo premjera.
Latvijai festivalyje atstovaus mažoji kasdienybės drama „Skersgatvis“ (Ivars Seleckis, 1989) ir politiškai paaštrinta apybraiža „Kryžkelė“ (Juris Podnieks, 1990). Estijai – žurnalistiškai laki kronika „Baltijos kelias“ (Peeter Simm, 1989) bei ironiškų kasdienio gyvenimo fragmentų kupini „Drakono metai“ (Andres Soot, 1988).
Latvių režisieriaus I. Seleckio filmą „Skersgatvis“ žiūrovai galės pamatyti jau rugpjūčio 23 d. – išankstiniame VDFF seanse „Skalvijos“ kino centre. Režisierius beveik metus sekė Rygos priemiestyje esančios gatvės gyventojų gyvenimą. Ši jaudinanti istorija sulaukė tokios didelės sėkmės, kad nufilmuota gatvė buvo įtraukta į latviškus turistinius vadovus.
Be „Baltijos kelių“, šiemet VDFF pristatys dar keturias filmų programas. Pagrindinę programą, skirtą įdomiausių šių dienų dokumentininkų ieškojimams, papildys „Jono Meko portretai“, legendinio latvių kino režisieriaus Herzo Franko kūrybos retrospektyva ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) bei Prahos scenos menų akademijos Kino ir televizijos mokyklos (FAMU) studentų filmų konkursinė programa. Specialus seansas „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“ – taip pat festivalio kalendoriuje.