„Baltos Varnos“ pristato į gėrio pasaulį nunešančią dainą „Kuždesiai“
Daugiau nei 40 gyvų pasirodymų šią vasarą turėjusios „Baltos Varnos“ rudenį klausytojus džiugins įrašais. Visai netrukus skaitmeninėse platformose pasirodys jų trečiasis studijinis albumas. Na, o šią savaitę jos kviečia pasimėgauti gyvu kūrinio „Kuždesiai“ atlikimu, įrašytu retro būdu – visai grupei susibūrus prie vieno mikrofono. Apie muzikos leidybą – interviu su grupės narėmis.
„1Mikrofonas“ – tai idėjinis garso režisieriaus bei prodiuserio Normanto Ulevičiaus projektas; įrašų esmė – naudojamas tik vienas mikrofonas, filmuojama viena kamera, be montažo. Tai – savitas atsigręžimas į senąją tradiciją, vyravusią 1930–1950-iais, kai vokaliniai bei instrumentiniai ansambliai įrašinėdavo kartu, susiburdami apie vieną mikrofoną, įprastai – juostinį (angl. ribbon mic).
Apie muzikinių įrašų subtilybes „1Mikrofonas“ kalbasi su Milda Andrijauskaite-Bakanauskiene ir Terese Andrijauskaite.
Sakoma, jog vokalistai – ypatinga atlikėjų rūšis. Norint juos atverti, reikia tam tikrų psichologinių kompetencijų. Ar pačios kuruojate savo vokalo performansą, ar šį darbą paliekate prodiuseriams, režisieriams, kurie nusprendžia, kuriame garso takelyje juntama geresnė emocija?
Milda: Manau, kaip ir daugelyje dalykų gyvenime, reikia atrasti balansą – nepasitikėti aklai tik profesionalais, turėti ir savo nuomonę. Žinoma, turint nuomonę, reikia būti lanksčiam.
Teresė: Įrašų procesas vyksta taip – sėdime visi studijoje: aš, Milda ir garso režisierius Germanas Skoris, su kuriuo dirbame jau ne vienerius metus. Po to, kai įrašome vokalus, visi kartu vieningai sprendžiame, koks takelis buvo geras, tiek iš emocinės, tiek ir vokalinės pusės.
O ar esate kritiškos savo kūriniams? Dalyvaujate galutinio rezultato kūrime? Beje, gal prisimenate ir pirmuosius savo įrašus: kur ir kaip jie vyko?
Milda: Taip, dalyvaujame visame procese nuo pradžios iki galo. Nepaliekame galutinių sprendimų žmonėms, kurie įrašinėja ir apdirbinėja garsą. O patys pirmieji įrašai vyko Zarasuose – paprastoje studijoje su prastos kokybės nuosavais instrumentais. Apskritai, tada turėjome gan šviežią ir naivų suvokimą, kas tie įrašai. Smagu matyti, jog dabar žymiai daugiau suprantame, žinome, ką reikia daryti. Tame – daug malonumo.
Teresė: O ar esame kritiškos, manau, kad tikrai taip – kaip ir dauguma kitų artistų. Įrašius kūrinį tuo metu jis gali atrodyti geras, tobulas, bet po kurio laiko vis vien šis įsivaizdavimas ima keistis. Anksčiau labai nervindavausi, girdėdama senesnių mūsų įrašų netobulumus, o dabar net džiaugiuosi jais. Suprantu, jog einu į priekį, tobulėju.
Juk kartais tenka nemažai pasikankinti, kol įrašas skamba, taip, kaip jūs įsivaizduojate.
Milda: Tikrai taip. Būna, jog užeina kažkokia desperacija – nebesupranti, kodėl skamba ne taip, kaip nori. Tuomet visi pradedame jausti įtampą... Tokiais momentais pasidarome arbatos ir nueiname pas Germaną ant stogo. Skoris moka puikiai psichologiškai nuteikti ir nuraminti, jog grįžę į studiją šviesiomis galvomis priimame sprendimų, kurie tinka visiems.
Įrašyti ir nufilmuoti dainos „Kuždesiai“ atlikimą retro formatu – kokia tai buvo patirtis?
Milda: Patirčių, filmuojant klipus, turėjome, tačiau niekada nesame darę įrašų vienu mikrofonu. Tai buvo ir savotiškas iššūkis, ir kartu labai įdomi patirtis. Džiaugiamės puikia, Normanto Ulevičiaus surinkta, komanda, kuri spinduliavo šilumą. Tai buvo vienas fainesnių filmavimų, kuriuose teko sudalyvauti.
Kaip manote, esate labiau gyvų pasirodymų ar studijinių įrašų performerės, ir ar tarp šių sričių jums egzistuoja skirtis?
Teresė: Skirtis tikrai yra ir gan didelė. Vienos taisyklės taikomos įrašams, kitos – live atlikimui. Negaliu sakyti, jog esame tik vienas ar kitas – labai mėgaujamės visais procesais. Tiesiog kūrybinio įrašo metu labiau susitelki į save, į kokybę, patį kūrybinį procesą, o live – į publiką, reakciją, atmosferą ir nuotaiką.
Su kokia muzika pačios užaugote? Ko klausotės šiandien?
Milda: Klausomės labai įvairios muzikos, ir kai žmonės pradeda pasakoti apie savo vaikystės mėgstamiausias grupes, pavyzdžiui, pamini „U2“ ir kitas populiarias, tos kartos grupes, suprantame, jog mes paauglystėje klausėmės kiek kitokios muzikos. Tai buvo daugiau folk'as ir world music.
O šiandien, kai pačios esame muzikantės, yra šiek tiek liūdna, jog tenka aplenkti koncertus. Visgi, kai tik turime progą, labai mėgstame lankytis draugų koncertuose – Gyčio Ambrazevičiaus, Rūtos Loop, Dariaus Žvirblio ir kitų.
Kokiomis nuotaikomis pasitinkate rudenį? Gal esate numačiusios kelis scenarijus, jeigu nebeliktų koncertų, gal užsidarysite kūrybinėms atostogoms studijoje?
Teresė: Aprimus vasaros maratonui kiek pailsėsime, paatostogausime, o tada užsidarysime į studiją ir kursime naujus planus. Yra minių šįmet paleisti naujų singlų. Labai laukiu darbo studijoje! Kad ir kaip nuostabu koncertuoti, kūrybinė dalis – kitas pasaulis, kurio jau labai pasiilgau.
Fotogalerija:
Per šešerius metus sukūrėte tris studijinius albumus. Kokiame kūrybiniame tempe norite (žadate) dirbti toliau?
Teresė: Manau, kad muzikiniame gyvenime kūrybinis įkvėpimas yra tampriai susijęs su darbu. Jeigu nieko nedarai, ir mūzos neaplanko. Man asmeniškai sunkiausios yra pradžios. Bet jeigu jau užkabini kokį „arkliuką“, tada – laikykis... (juokiasi) Kūryba pareis dideliu mastu.
„Baltos varnos“ – „Kuždesiai“:
Fotogalerija:
+6