Baltosios lazdelės dieną žinomi kauniečiai rinkosi į vakarienę visiškoje tamsoje
Pirmą kartą prie vakarienės tamsoje stalo svečiai rinkosi 1999 metais Ciuriche, Šveicarijoje, kai juos pakvietęs neregys dvasininkas norėjo matančius draugus supažindinti su tamsoje ryškiau atsiskleidžiandžiu maisto skoniu bei aplinka, kurioje gyvena nematantys žmonės. Pasaulinės baltosios lazdelės dieną, spalio 15-ąją, Kaune, viešbučio „Daugirdas“ restorane, žinomi žmonės rinkosi į analogišką vakarienę tamsoje „Dine in the Dark“, kurioje ne tik bandė rasti stalo įrankius, valgyti nieko nematydami, bet ir turėjo galimybę išgirsti autentišką liudijimą, ką kasdien patiria aklieji.
Kaip ir prieš kiekvieną, taip ir prieš šią vakarienę dalyviams vedamas instruktažas bei pranešama, jog juos iki stalelio palydės neregiai. Vėliau jie sužino, kad vakarą taip pat ves visą gyvenimą nematanti Indrė.
„Nepaisant gautos informacijos, į tamsą mūsų atlydėti svečiai labai dažnai klausia, kaip mes matome? Tai visuomet kelia šypseną, tačiau svarbiausia yra emocijos, su kuriomis dalyviai palieka tamsą. Vakarienės metu kalbamės apie pojūčius, kaip matyti, pajusti pasaulį jo nematant. Šie pojūčiai keičia pasaulėjautą. Vakaro dalyviai pradeda vertinti tai, ką turi“, – pasakoja vakarienes tamsoje vedanti nuo vaikystės nematanti Indrė Gaskaitė.
Pasak restorano savininkės ir vakarienių tamsoje pradininkės Ingridos Gustienės, per penkerius sezonus yra buvę įvairių netikėčiausių situacijų: ir didelių vyrų bijančių tamsos, ir išbalusių linksmų porelių, ir šviečiančių batų.
„Stengiamės, kad vakarienėje tamsoje nebūtų nei menkiausio pašalinio šviesos šaltinio. Dažniausiai svečiai apsipranta tamsoje ir gali vakarieniauti. Vis tik pasitaiko atvejų, kai dalyviai paprašo juos išvesti dar vakarienei nepasibaigus. Įdomiausia, jog visiškai išbūti ir vakarieniauti tamsoje negalėjo grupė okulistų“, – pasakoja p. Ingrida. Jos teigimu, vakarienės dalyvius visuomet perspėja, kad prastai ar nejaukiai pasijutus, galima pakelti ranką ir jie bus palydėti iš tamsios patalpos.
Nepaisant to, kad vakarienė vyksta visiškoje tamsoje ir svečiai nemato, ką gauna lėkštėse, restorano virtuvė, vadovaujama patyrusio šefo, patiekalus ruošia itin kruopščiai. „Patiekalus vakarienei tamsoje atrenkame labai atidžiai. Turime pagalvoti, kaip matantis žmogus, atsidūręs jam neįprastoje situacijoje, suvoks patiekalo skonį, kaip jo smegenys „iššifruos“ ir priims gautą informaciją.
Neretai laikinai netekus vieno iš pagrindinių penkių pojūčių – regėjimo, suvokimas apie maistą tampa kitoks, žmonės sunkiai identifikuoja, ką ragauja. Slyva atrodo kaip obuolys, lašiša – kaip karbonadas, ir panašiai, – pasakoja p. Ingrida. – Po vakarienių svečių prašome palikti atsiliepimų. Džiaugiamės, jog dauguma jų teigiami, su pažadais sugrįžti. Taip pat išgirstame prisipažinimų, jog iki šiol nesusimąstydavo, kaip reikia branginti galimybę regėti, juk dažnai, net nepagalvojame, kad visų pirma valgome akimis.“
Tikra sensacija gimtajame Ciuriche, Šveicarijoje, bei kitose pasaulio šalyse tapusi vakarienė visiškoje tamsoje paskatino „Laisvalaikio dovanų“ steigėjus pristatyti tarptautinį vakarienės formatą, pagal kurį ši pramoga organizuojama kaimyninėse Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, taip pat Suomijoje. Lietuvoje pirmoji „Dine in the Dark“ organizuota 2013 metais Kaune, 2016-ais – Vilniuje.
+13