Balyje 3D kalėdinių pasakų kūrėjas L.Urniežis vedė Kamilę: šuoliai į baseiną ir likimo dovanos

Suvesti likimo. Tai – ryškiausias apibūdinimas, šmėkštelėjantis pagalvojus apie vaizdo projekcijų architekto, Vilniaus 3D kalėdinių pasakų ir kitų projekcijų dailininko Linarto Urniežiaus bei jo žmona tapusios pardavimų ir rinkodaros specialistės Kamilės Urniežės porą.

Kartu jie – apie septynerius metus, tačiau atrodo kaip ką tik susipažinę ir beprotiškai vienas kitą įsimylėję. Vis tik per ilgus santykių metus jų meilė gerokai išaugo ir šalia pasėjo daug pagarbos, bendrų tikslų, o svarbiausia – supratimą, kad gyvenimo keliu jie nori eiti kartu.

Balandžio 12-ą pasakiškoje Balio saloje vienas kitam jiedu prisiekė amžiną meilę. Nepaisant to, jų pažintis, rodos, galėjo net neįvykti. Portalui Žmonės.lt Linartas ir Kamilė pasakoja, kad pirmąkart jiedu susitiko keistų sutapimų dėka, kurie iškart pasufleravo – čia, ko gero, bus prisidėjęs likimas.

„Sutikti Kamilę buvo likimo dovana. Nei aš planavau su ja susipažinti, nei ji su manimi, – pasakojimą pradeda Linartas Urniežis. – Draugas rengė grupiokų susitikimą, bet aš nebuvo vienas jų – mane tiesiog pakvietė smagiai pabūti kartu. Nors dažnai pašalinio žmogaus niekas nenori, nusprendžiau sudalyvauti. Ten važiuodamas prisiminiau, kad pamiršau išsiųsti porą laiškų buhalterijai, dar reikėjo nusipirkti gėrimą. Taigi, grįžau namo, išsiunčiau tuos laiškus ir vėl išvažiavau. Atvykęs ir statydamas automobilį pamačiau, kad stovėjimo aikštelėje ratais vaikšto simpatiška panelė“.

Linartui išlipus iš automobilio, gana desperatiškai nusiteikusi mergina prie jo pribėgo ir paprašė pagalbos – ji niekaip negalėjo rasti įėjimo.

„Buvo spalio galas, lauke – žiauriai šalta, o aš vaikštau aplink pastatą ir nerandu įėjimo. Tada žiūriu – link laiptinės užtikrintai eina kažkoks vaikinas. Pribėgau prie jo ir pasakiau: „Labai atsiprašau, ar galite pasakyti, kur yra įėjimas? Arba ne, paimkite telefoną ir pakalbėkite su mano draugu“, mat kaip tik tuo metu mano grupiokas ir minėtas Linarto draugas bandė paaiškinti, kaip patekti į pastatą. Šiaip niekada nepažįstamam žmogui neduodu savo telefono ir neliepiu pakalbėti“, – kvatoja Kamilė Urniežė.

L.Urniežis pasakoja, kad jiems galiausiai užėjus į pastatą ir kylant liftu, jis pajuto – ši pažintis yra labai reikšminga.

„Kamilei pasakiau, kad ši situacija – labai įdomi ir tikriausiai niekas gyvenime nevyksta veltui. Nors mėgstu viską planuoti ir strateguoti pats, kartu labai tikiu likimu ir kartais leidžiu jam nuspręsti už mane. Jis lėmė, kad netikėta mūsų pažintis ilgainiui išaugo į draugystę, o vėliau – ir į santuoką“, – šypsosi videografas.

Žaismingą ir romantišką pažinties istoriją dažnai pasakojanti Kamilė tikina, kad jai labai įstrigo Linarto užtikrintai pasakyti žodžiai.

„Jie mane labai užkabino, nes tiesiog buvo matchas. Tarp mūsų viskas labai greitai užsiplieskė. Vos po kelių mėnesių apsigyvenome kartu“, – sako moteris.

Į priekį veda bendra gyvenimo vizija

Linartas tikina, kad gyvenime jis niekada neieškojo antros pusės – tikėjo, kad ji ateis savaime. Deja, anot jo, taip būna tik filmuose, nes į viską reikia įdėti darbo. Vis tik kūrybinės grupės „Video architects“ vadovas nuolat turėjo daugybę reikalų ir meilės paieškoms laiko nerado. Sutikęs Kamilę, partnerės neieškojęs vyras pasidavė lengvai besivystantiems jausmams – tokiems, apie kokius ir svajojo.

Labai svarbu jam buvo ir tai, kad sutapo jo ir Kamilės gyvenimo vizijos: jie troško gyvenimą praturtini panašiais dalykais ir siekė vienodų tikslų, tad galėjo augti ta pačia kryptimi.

„Abu norėjome keliauti, įsikurti savo būste, vystyti savo pomėgius ir pasiekti tam tikrų rezultatų, be to, sutapo ir verslo, karjeros siekiai. Bendrai Kamilė yra tokia pati kaip ir aš. Mes vienas kitą labai papildome – jei aš kažką pradedu daryti, bet neužbaigiu, ji pratęsia. Dėl šių priežasčių su ja man visuomet buvo lengva“, – su Žmonės.lt dalijasi kūrėjas.

Anot Linarto, tokia bendrystė leido jų santykių evoliucijai įgauti geometrinę progresiją kelis žingsnius į priekį. Jie tikslingai siekė savo svajonių, taip pat užtikrintai priėjo prie sprendimo kartu kurti šeimą.

„Viskas įvyko savaime, nes sužadėtuvės – dviejų žmonių nutarimas. Negali tiesiog nuspręsti ir netikėtai pasipiršti – viską šiek tiek planuoji“, – svarsto prodiuseris.

Jiedu susižadėjo prieš ketverius metus išvykos į Tailandą metu, tačiau tuoktis neskubėjo, mat ilgai negalėjo nuspręsti, koks būtų jų tobulų vestuvių modelis. Renginių sektoriuje dirbantis Linartas yra matęs daugybę renginių, tad žino jų standartus ir tipinius scenarijus. Patirtis jam leido suprasti, kad standartinių vestuvių su įprasta šventine programa jis tikrai nenori, tačiau visos kitos detalės buvo nežinomos.

„Kadangi man tai – pirmos vestuvės, labai daug svarsčiau, ko norėčiau ir būtent taip daryti. Gerai žinojau, kad neprivalome susituokti po metų ir skubėti rezervuoti vilos, sukviesti daug svečių ir pasisamdyti vedėją, kuris pliurpia neaišku ką. Vis tik atrasti tą tinkamą raktą buvo labai sunku. Sakyčiau, kad save net šiek tiek apgaudinėjome, jog svajonių vestuves suplanuosime labai greitai‘, – pripažįsta Linartas.

Kamilė įsiterpia, kad nors visas investicijas jie visuomet planuodavo labai tikslingai, su šia investicija – vestuvėmis – jie gerokai strigo.

„Buvome beveik priėmę sprendimą tuoktis Nidoje ant jūros kranto – labai myliu jūrą, tad tai man buvo svarbu. Visgi, mano nuomone, ten daug kas yra perdėtai brangu, o Linartui tai atrodė per daug šabloniška – jis norėjo išeiti į kitą paveikslą ir patirti ką nors naujo“, – dėsto Kamilė.

Dabartinis scenarijus – vestuvės Balyje – gimė gana netikėtai. Pirmiausia, į Indonezijos salą jie vyko ne tuoktis, o pailsėti: daug dirbę ir savo veikloms maksimaliai atsidavę Linartas su Kamile labai pavargo ir suprato – jiems reikia pertraukos. Pirmiausia jie nutarė, kad optimalus „pabėgimo“ terminas – trys mėnesiai ir tik tada ėmė svarstyti, kuria kryptimi keliauti.

„Kelionės – mūsų gyvenimo kuras. Be proto mėgstame Aziją ir nemažai po ją keliaujame, tad vėl nusprendėme vykti ten. Šįkart užsinorėjome į Balį, tačiau jis tuo metu buvo uždarytas. Kovo mėnesį ten buvo toks griežtas karantinas, koks pas mus buvo prieš metus. Vis tik galvojome – jeigu norime, tai ir pavyks“, – įsitikinusi rinkodaros specialistė.

„Kamilė kartais būna toks svaigaliukas. Taip buvo ir tuomet – pamenu, grįžtu išsekęs namo po renginių maratono, o ji man ištransliuoja planą, kad mes važiuosime į Balį. Ji mat viską jau suplanavusi. Aišku, mes jau audėme tą idėją, bet nebuvome nutarę, ar tikrai Balis yra ta vieta, kurioje galėsime pabėgti nuo rutinos“, – prisimena Linartas.

Nepaisant to, jiedu ne tik nutarė ten vykti, bet ir susituokti. Pora tikina, kad įtakos sprendimui turėjo laukiantis poilsio etapas – pertrauka nuo darbų, rūpesčių, tikslų ir atsakomybių.

„Nežinojome, kaip tuo metu jausimės, tačiau momentas atrodė idealus. Nusprendėme – tuoksimės, nes arba dabar, arba jau neaišku kada. Visgi dėl šventės formato ir šiuo atveju nebuvome tikri. Pagalvojome, kad nuvažiuosime ir pažiūrėsime – gal vestuves rengsime pagal vietines tradicijas, o gal ir ne“, – dalijasi pora.

Vienintelis dalykas, kuriuo jie pasirūpino iš anksto, buvo vestuvių „pamatai“ – žiedai, Linarto kostiumas ir Kamilės suknelė. Jie tikėjo, kad visa kita bus gerai – juk magiškame pasaulio kampelyje kitaip būti net negali.

Vestuves suplanavo per dvi savaites

Šventę jie ėmė organizuoti tik nuvykę ir kurį laiką pabuvę Indonezijoje. Lietuvoje vestuvių planavimo, rodos, būtų imtasi per vėlai, tačiau Balyje – viskas kitaip: šventės scenarijų jie susidėliojo vos per dvi savaites. Tam įtakos turėjo ir Linarto patirtis renginių versle, ir saloje teikiamų paslaugų pasiūlos spektras.

„Žinojome, kad pirmiausia reikia pradėti nuo vietos paieškos. Tai ne tik yra pats brangiausias dalykas, bet ir, ko gero, svarbiausias – juk norisi, kad vieta, kuri tave sups vestuvių metu, skleistų gerą aurą, būti jauki ir šilta. Norėjosi, kad ji atitiktų ir mūsų poreikius bei lūkesčius – būtų šalia jūros kranto, greta augtų palmės“, – aiškina Linartas.

Sutuoktiniai tikina, kad organizuojant šventę juos lydėjo sėkmė. Pirmasis pavyzdys – dėl pandemijos pasirinktą vilą jiems pavyko išsinuomoti gerokai mažesne kaina. Antrasis – kartu su patalpų nuoma jiems buvo suteikta ir specialios vestuvių komandos pagalba. Jaunavedžiams pasiūlytas konkretus jų paslaugų paketas, kuriuo jie, tiesa, galėjo nesinaudoti ir viską daryti savaip.

„Baliečiai – labai lankstūs ir gali prisitaikyti prie tavo poreikių. Tarkime, man gyvenime detalės yra labai svarbios, tad ir šįkart turėjau viziją, kaip viskas turi atrodyti. Pasitarėme su Kamile, ar mano variantas jai tinka, ar ji nori įtraukti dar kažkokių detalių, o tuomet siekėme rasti analogišką sprendimą“, – pasakoja pašnekovas.

Linartas džiaugiasi, kad į vestuves jiedu galėjo įnešti savo stalo dekoravimo idėjų, pasirinkti arkos gėles ir jų spalvas. Galutinis rezultatas puikiai atspindėjo Balio salos identitetą: vietoj rožių ar kitų tradicinių gėlių puošybos pasirinkti žali lapai, kokosai, ananasai ir bananai.

„Ko gero, tai buvo pirmas asmeninis projektas, prie kurio negalėjau prikibti. Viskas atrodė taip, kaip turėjo, tad nevaikščiojau, pirštais nerodžiau ir buvau toks atsipalaidavęs, kad pats negaliu savimi patikėti‘, – juokiasi video meno kūrybos prodiuseris.

Tuo tarpu Kamilė džiaugėsi, kad jų vestuvių atveju nereikėjo daug ruoštis ir ilgai visko planuoti – tai jai niekada neatrodė įdomu. Ji norėjo greito ir lengvo proceso, kuris Lietuvoje dėl aukštų kainų būtų sunkiai prieinamas. Balyje vestuves nedidelei draugų grupei jie suorganizavo apie triskart pigiau, nei būtų tai padarę gimtinėje.

„Galėjome fantazijos nevaržyti finansais ir sau leisti daugiau. Nors iš pradžių norėjome susituokti tik dviese, vėliau pažiūrėjome, kad gali atvažiuoti kelios draugų poros, o viena jų jau buvo Balyje. Taigi, prireikė vilos, kad galėtume švęsti kelias dienas. Taip ir buvo: mūsų vestuvės su šuoliais į baseiną, plaukiojančiais pusryčiais ir masažais saulėlydžio fone tęsėsi tris paras. Tai buvo geriausia šventė gyvenime, kurios metu buvau atsipalaidavusi daugiau nei bet kada galėjau įsivaizduoti“, – Linartui antrina žmona.

Netradiciškai tradicinės tuoktuvės

Linarto ir Kamilės vestuvių metu būta visko – ir ašarų, ir juoko, ir ganėtinai netradicinių sprendimų bei egzotiškų motyvų, ir sąsajų su Lietuva. Kiek neįprasti pasirinkimai – vietoj dviejų buvę penki santuokos liudininkai ir popiet vykusi ceremonija.

„Vestuvės vyko tik ketvirtą valandą popiet, tad nuotakai nereikėjo keltis penktą ryto ir užtinusiai bandyti prabusti. Mes visi ramiai ruošėmės, klausėme muzikos, dainavome, gėrėme šampaną ir stebėjome, kaip derinamos paskutinės detalės. Visų nuotaika buvo tokia gera ir lengva, kad net pasirodė, jog tai – ne mūsų šventė. Net pagalvojau, kaip mes joje dalyvausime“, – vis dar gyvomis emocijomis dalijasi Linartas.

Urniežiai tikina, kad būtent per vestuves jų atostogos pasiekė kulminaciją, kai visas anksčiau patirtas ir persekiojęs stresas tiesiog ištirpo.

„Pasiekėme lūžio tašką – atsipalaidavimo Everestą. Viskas tapo taip lengva, kad pakilo į dangų ir susiliejo su jūra, – metaforiškai kalba L.Urniežis. – Kai vestuvėse dalyvauja šimtas žmonių, jauti atsakomybę su visais pabendrauti. Pas mus nebuvo jokių įsipareigojimų: atvyko vos keli draugai, svarbiausia, kad iš Irano atskrido mano geriausias draugas gruzinas, kuris prie altoriaus vedė mano žmoną. Viskas – man nieko daugiau nereikėjo.“

Vakaro vinis – visų svečių šuoliai į baseiną. Kamilė sako, kad vieni kitus nuolat stumdydami į vandenį jie susikūrė neįtikėtinai gerą pramogą.

„Nebuvo jokios baimės išsitepti. Mano suknelė nuo juodo smėlio buvo pajuodavusi, tad šokdama į baseiną ją išsiskalbiau“, – kvatoja moteris.

Pora net vestuvių tortą ragavo pokštaudami – vienas kitam į veidus tėškė didelius gabalus ir juos valgė. Tiesa, buvo ir rimtų momentų: vieni draugai lietuviškai skaitė ištrauką iš Biblijos, kuri geriausiai atspindėjo Linarto ir Kamilės meilę, kiti – žinutes, kurias perdavė jaunavedžių tėvai. Vis tik apie šias jautrias dalis nuotaka nežinojo – tai buvo vyro staigmena.

„Dažniausiai prieš vestuves žmonės žino jų scenarijų – tada reikės sakyti įžadus, vėliau kalbės liudininkai, po to užmausite žiedus. Tai paprastai būna aptariama prieš ceremoniją, o gal ir anksčiau, tačiau aš to nežinojau – viską planavo Linartas. Jis mane labai nustebino ir sulaikyti laimės ašarų nepavyko visos ceremonijos metu. Už tai jam noriu labai padėkoti“, – neslėpdama emocijų sako Kamilė.

Lietuviški skaitymai ir įžadai į angliškai vykusią ceremoniją įnešė autentikos bei sustiprino jų, lietuvių, identitetą. Duoklę šeimoms L. ir K.Urniežiai ketina atiduoti grižę į Lietuvą ir yra įsitikinę – to visiškai pakanka.

„Labai džiaugiuosi, kad mūsų tėvai tokie kosmopolitiški ir visiškai palaikė šitą sprendimą. Jie suprato, kad tai – mūsų šventė ir turime viską daryti taip, kaip norime. Aišku, planuojame Lietuvoje surengti šventinius pietus ir pasidžiaugti santuoka, tačiau tikiu, kad vestuvėse svarbiausi – du žmonės ir jų norai. Džiugu, kad norėjome tų pačių dalykų ir surengėme nuostabias svajonių vestuves“, – su šypsena dalijasi Kamilė Urniežė.

Fotogalerija: