Baritonas E. Chrebtovas: „Aukščio baimę padeda įveikti mintys apie raibuliuojantį ežerą“

„Galiu prisipažinti: esu iš tų, kurie iš prigimties bijo aukščio. Todėl „Don Karlo“ antroji dalis, kurioje Rodrigui ir Don Karlui gerą pusvalandį tenka sėdėti pririštiems ant poros metrų aukštyje įtaisytų kėdučių, iš pradžių man atrodė kaip egzekucija“, – neslepia Rodrigo partiją operoje atliekantis baritonas Eugenijus Chrebtovas.

Tiems, kam du metrai atrodo juokingas aukštis, solistas primena, jog šalia sienos su pritvirtintomis kėdėmis scenoje yra pora žemyn vedančių pakopų, o dar žemiau – poros metrų gylio orkestrinė, populiariai vadinama „orkestro duobe“. Taigi dviejų metrų aukštis ant sienos iškeltiems solistams vizualiai virsta mažiausiai penkių metrų aukščiu, o suvokimas, kad ten sėdint reikės ir dainuoti, stresą tik padvigubina.

„Žinoma, ilgiau vaidindamas „Don Karle“ prie aukščio pripranti: žinai, kad tave saugo tvirtas diržas, o mus laikanti siena tik retkarčiais truputį pasiūbuoja. Pagaliau juk šalia Rodrigo kankinasi jo geriausias draugas Don Karlas, tad naiviai ramini save, kad prieš nualpstant būtų kam ištiesti ranką. Ypač ramiai jaučiuosi dainuodamas šalia amerikiečių tenoro Adamo Diegelio, mat jis turi piloto licenciją ir aukščio baimę yra seniai užmiršęs“, – linksmai porina E.Chrebtovas.

Ir visgi: kaip solistui pavyksta įveikti savo baimę? „Kai ištarusį paskutinius žodžius Rodrigą nušauna ir likusią spektaklio dalį tenka nejudant sėdėti užsimerkus, mintyse uždarau save į mažą kambarėlį ir stengiuosi įsivaizduoti kuo malonesnius reginius: šviesų mišką, saulėje raibuliuojantį ežerą... O jei susikaupti nesiseka arba trukdo nutirpusi ranka – tiesiog sugėdinu save prisimindamas mimanso artistus, kurie pirmame „Don Karlo“ veiksme ant analogiškų kėdučių nejudėdami sėdi ilgiau kaip valandą. Ir dar su juodais maišais ant galvų“, – primena dainininkas.

Tarp ištvermingųjų mimanso drąsuolių galima rasti ir perspektyvių operos solistų pavardžių. Štai dabartinis teatro operos stažuotojas bosas Kšyštofas Bondarenko LNOBT scenoje ir „debiutavo“ sėdėdamas ant „Don Karlo“ kėdutės: jis šiame pastatyme dalyvauja nuo pat premjerinių spektaklių. Šiandien ne tik solidų mimanso spektaklių kraitį sukaupęs, bet ir solines partijas keliose LNOBT repertuaro operose dainuojantis jaunas artistas tvirtina, jog sunkiausias mimansui vaidinimas yra būtent „Don Karlas“.

Po valandos sėdėjimo sustingus visko pasitaiko: ir kūnas nutirpsta iki adatų, ir kojos prie joms skirtos atramos prilimpa taip, kad, rodos, nebeįmanoma atplėšti.

„Režisierius G.Krämeris repeticijose mus muštravo kaip reikiant – per pirmąją spektaklio dalį negalėdavome net krustelėti. Ne visi vaikinai ilgai tokius išbandymus ištvėrė. Po valandos sėdėjimo sustingus visko pasitaiko: ir kūnas nutirpsta iki adatų, ir kojos prie joms skirtos atramos prilimpa taip, kad, rodos, nebeįmanoma atplėšti... Bet man, kaip solistui, svarbiausia, kad sėdėdamas galiu klausytis puikios G. Verdi muzikos. „Don Karlo“ partitūrą iš klausos išmokau mintinai. Prireikus būtų visai nesunku parengti Pilypo Antrojo partiją“, – optimistiškai įgytą patirtį vertina K.Bondarenko.

Jam antrina jaunas baritonas Ignas Melnikas, irgi ne kartą sėdėjęs „Don Karlo“ aukštybėse: „Kai pirmosios dalies pabaigoje nuleidus sieną mus, vergus, pagaliau atriša ir liepia slidžia nuožulnia plokštuma ropštis į viršų, tiesiog nebebūna tam jėgų: lyg šunyčiai sustingusiomis kojytėmis čiuožiame žemyn. Mūsų budelį vaidinančiam Liudui Mikalauskui tenka vieną po kito užtempti mus į viršų“, – pasakoja I.Melnikas, liudijantis, kad geriausias atlygis už patiriamus vargus būna puiki operos muzika.

G.Verdi „Don Karlas“ LNOBT vėl skambės šį trečiadienį, kovo 21-ąją. Don Karlo partiją spektaklyje atliks kviestinis amerikiečių tenoras Ericas Fennellis, Pilypo Antrojo – baškirų kilmės bosas iš Rusijos Askaras Abdrazakovas. Taip pat dainuos E. Chrebtovas, L. Mikalauskas, Viktorija Miškūnaitė ir Eglė Šidlauskaitė. Spektaklį diriguos maestro Martynas Staškus.