Baro „O kodėl ne?“ vadovo karantinas neišgąsdino: „Nėra laiko liūdėti“
„O kodėl mums neatsidarius?“ – iškart po karantino duris svečiams džiaugsmingai atvėrė Kauno Vytauto parke įsikūręs baras „O kodėl ne?“ Gal unikali vieta, o gal užtarnauta lankytojų meilė lėmė, kad atsigauti šiam barui sekasi visai neblogai. „Dejuoti tikrai nėra dėl ko“, – šypsosi baro vadovas Dovydas MIKALAUSKAS.
Baro „O kodėl ne?“ vieta išties unikali: tai senas medinis namas, kiekvienam į jį pažvelgusiam sukeliantis nepaaiškinamą nostalgiją, įsikūręs Vytauto parke ir aplipęs daugybe lauko terasos staliukų. „Mūsų medinukas turi ilgą istoriją, – pasakoja vadovas Dovydas. – Tarpukario metais jį į Kauną plokštėmis atvežė vokiečiai, čia surinko ir įkūrė ambasadą. Ji veikė iki karo, po karo čia buvo kultūros namai, o dabar jau trečius metus veikia mūsų baras.“ Iki epidemijos baras gyveno savo geriausius laikus: kepė neapolietiškas picas, pilstė kraftinį alų, plakė kokteilius, o šaltuoju sezonu rengė klubinius vakarėlius su didžėjais ir elektronine muzika.
„Taip buvo ir lemtingą šeštadienį prieš karantino paskelbimą, – prisimena Dovydas. – Bare grojo pora didžėjų, tačiau klientų jau beveik nebebuvo – į Lietuvą atėjęs virusas visus kaip reikiant išgąsdino. Tą dieną mums ir pranešė, kad teks užsidaryti. Atmosfera buvo keista, net apokaliptinė: didžėjai groja, žmonių nėra, tik visi darbuotojai susirinkę, o jausmas – lyg per paskutinę vakarienę...“
Dovydo nuomone, pasiruošti tokiai negandai sunku. „Buvo sakančių „Reikia taupyti juodai dienai“, bet kažin ar toks patarimas tinka barui, – svarsto jis. – Santaupų gal ir reikia turėti, bet kai verslas sekasi, norisi plėstis, uždirbtus pinigus investuoti, o ne laikyti padėjus juodai dienai...“ Tačiau didelio išgąsčio ar liūdesio visgi nebuvo – komanda surėmė pečius ir pasiryžo ištverti neplanuotą pertrauką be panikos.
„Nė vieno darbuotojo neatleidome, tik kelis išleidome į prastovas, – teigia vadovas. – Virtuvė dirbo per visą karantiną, tiekėme maistą į namus – finansiškai tai nelabai apsimokėjo, bet vis tiek dirbome, kad išsaugotume darbuotojus ir išliktume reikalingi savo klientams. Žinoma, buvo sunkių akimirkų, juoko pro ašaras... Bet pats labai stengiausi komandos viduje išlaikyti gerą nuotaiką. Barmenai buvo sunerimę, klausinėjo, gal jiems jau ieškotis kito darbo, bet užtikrinome, kad verta luktelėti, – vieną dieną viskas grįš į vėžes.“
Pats Dovydas karantino metu sugebėjo įžvelgti ir teigiamų dalykų – pasitaikė galimybė ilgesnį laiką pabūti su šeima. „Neseniai susilaukėme sūnaus – Adomui dešimt mėnesių, – šypteli. – Dabar toks metas, kai jis daugybę dalykų daro pirmą kartą: smagu, kad galėjau visa tai pamatyti savo akimis.“ O nerimas dėl darbo ilgai netruko: kai tik buvo leista atidaryti lauko terasas, „O kodėl ne?“ iškart atvėrė duris.
„Iš pradžių nerimavome: ar kas nors ateis, gal žmonės dar bijo, gal mus pamiršo, – prisimena vadovas. – Išstatėme staliukus toliau vieną nuo kito, visur pridėjome dezinfekcinio skysčio. Tačiau jau per pirmą valandą mūsų terasa buvo pilnutėlė lankytojų, o už jų eilė dar laukė, kada galės atsisėsti. Įsitikinome: lankytojai mūsų pasiilgę ir ateina būriais, barmenai po pertraukos dirba su dar didesniu užsidegimu, visų nuotaika puiki. Tad jei tik nebus antros viruso bangos, viskas bus gerai.“