Bažnytinio lobyno saugotoja Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: „Šimtmečių svoris negali nejaudinti“

„Šimtmečių svoris negali nejaudinti. Žvilgteli į XVII amžiaus pradžioje ant taurės išgraviruotą Kazimiero Leono Sapiegos vardą. Žinai, kad tai didžiausia Lietuvoje aukso taurė, žinai, kad neišliko net jo kapo, jau nekalbant apie dvarus, statytas bažnyčias. Ši taurė – vienintelis jo daiktas, pasiekęs mūsų laikus. Nejučia susimąstai apie šios asmenybės troškimus, siekius, nuveiktus darbus, tada ir ateina mintis, kad šie daiktai bus ir tuomet, kai manęs nebus...“ – filosofiška gaidelė justi lūpose. Gal tas suvokimas ir verčia rasti pusiausvyrą tarp dviejų veiklos sričių – menotyrininkės darbo ir dailininkės pašaukimo? Sigita – pripažinta tapytoja, pernai surengė tris asmenines parodas, jos darbų įsigiję MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, įvairūs kolekcininkai.

Kad neatbaidytų labai jau solidžiai skambantis Bažnytinio paveldo muziejaus pavadinimas, lankytojams prisistatote trimis raktiniais žodžiais – Vilniaus katedros požemiai, varpinė ir lobynas. Ypač intriguoja pastarasis. Klausantis pasakojimo apie lobyną, užgniaužia kvapą supratus, kad kiekvienas daiktas tiesiog neįkainojamas. Nors gal jie ir yra įkainoti?

Turint omenyje mūsų geopolitinę padėtį, sudėtingą Lietuvos istoriją ir tai, kad mus nuolat plėšė, kad pergyvenome ilgas okupacijas, kai kurie daiktai iš tiesų yra neįkainojami. Skaičiai su daug daug nulių atsiranda tada, kai daiktas vežamas kur nors į parodą ir draudikams reikia pateikti draudimo sumą: tarkim, Goštautų monstrancija įvertinama milijonu eurų, bet iš tiesų tokia Lietuvoje yra vienintelė ir jokiais milijonais jos neįvertinsi.

Kaip gabenami tokie brangūs eksponatai?

Vilniaus katedros lobynas į Krokuvą buvo vežamas specialiu transportu su ginkluota apsauga. Pavyzdžiui, į parodą Pitti rūmuose Florencijoje šv. Marijos Magdalenos de Pazzi deimantais puoštas kalnų krištolo relikvijorius buvo vežamas gabenimo įmonės specialiai pagamintame lagaminėlyje. Perkamas atskiras bilietas ir tam lagaminėliui, jis saugiai įtaisomas greta lydinčio asmens arba laikomas ant kelių. Dar po ranka – neplona aplankas su šūsnimi dokumentų.

Koks jausmas kilti į orą su lagaminėliu, vertu milijono eurų?

Be abejo, jaudulio yra, ypač vykstant pirmyn. Atgal jau ramiau. Jaudiniesi, kad netyčia to lagaminėlio kur nors nestuktelėtum. O ir kelia nerimą visokios biurokratinės kliūtys. Muitininkams turi išaiškinti, kad negalima to lagaminėlio atidaryti, judinti. Terorizmo grėsmės kontekste tai iš tiesų rimtas klausimas.

Bažnytinio paveldo muziejus įsikūręs Šv. Mykolo bažnyčioje ir vienuolyne, kuris kadaise buvo turtingiausias Abiejų Tautų Respublikoje. Dabar jį išgarsino Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, nes jame autorė įkurdino vieną savo heroję. Ar šiuose koridoriuose nesivaidena?

Bažnyčios kriptose palaidotas Leonas Sapiega ir jo šeimos nariai, giminaičiai, vienuolės bernardinės. Čia palaidotas ir mūrininkas Jonas Kajetka, šita garbė jam suteikta už tai, kad savo rankomis padarė tokius gražius bažnyčios skliautus. Žinomas faktas, kad kazokai čia nukankino ir nužudė tris vienuoles, kurios pasiaukodamos nebėgo iš vienuolyno, liko jame ir slėpėsi su nebegalinčiais iš miesto pasitraukti vilniečiais. Vienos kūnas identifikuotas, matomi smurtinės mirties ženklai. Tačiau, nors būta tokių istorijų, nepastebėjau, kad čia vaidentųsi.

Bažnyčioje nuo 1962-ųjų veikė Architektūros muziejus, todėl šis pastatas mūsų dienas pasiekė neblogos būklės. Tiesa, išvogtas, nugriauti barokiniai altoriai, sakykla. Kol dešimt metų buvo siuntinėjami popieriai iš vieno kabineto į kitą, niekam nepriklausanti bažnyčia menkai saugota. Džiugu, kad sovietmečiu išneštos vertybės pamažu grįžta. Pavyzdžiui, sidabrinio antependijaus (altoriaus priekinės dalies) detales mums atnešė moteris ir papasakojo, kad jaunystėje tėvui šios bažnyčios sargas jas atidavė už butelį.

Retas žino, kad neįkainojami daiktai iš katedros lobyno kartais vėl grįžta į maldos namus ir naudojami per mišias.

Tai mūsų muziejaus išskirtinumas. Visuomet džiūgaudama skleidžiu žinią, kad didesnių švenčių proga į katedrą ar kurią kitą šventovę sugrįžta monstrancijos, taurės, relikvijoriai. Juk daugeliui atrodo, kad muziejaus eksponatai negyvi, amžiams įkalinti virtinose... Kalbant apie šiuolaikinę muziejininkystę, kyla įvairių diskusijų, tarkim, kad negali būti eksponuojamos pomirtinės indėnų kaukės, kad pagal paskirtį būtina jas palaidoti. Bet tai jau kraštutinumas.

Jūs esate ir tapytoja. Kaip jūsų kelias pasuko į dailę?

Mokykloje kažkuo prasikaltau, buvo liepta ateiti pas direktorių su tėčiu. Sėdėjome kartu už jo kabineto durų laukdami, aš labai jaudinausi. Kaip tik pro šalį ėjo piešimo mokytoja. Gal jai manęs pagailo, o gal pasinaudojusi proga ėmė girti mano gabumus dailei ir paragino būtinai lankyti dailės mokyklą. Tėtis nedelsdamas į ją mane ir nuvedė, o ten patekau pas Arvydą Šaltenį. Jis toks charizmatiškas mokytojas, taip uždega, kad jo mokiniams kito kelio nebelieka.

Tuo metu, kai baigiau mokyklą, konkursai į tapybą Vilniaus dailės akademijoje buvo didžiuliai. Merginai įstoti buvo ypač sunku, tapyba laikyta vyriška profesija. Pirmais metais neįstojau, bet buvau tiesiog euforijoje, nes mažai trūko. Kitais metais likau visai toli nuo to brūkšnio... Ruošdamasi egzaminams dirbau pačius įvairiausius darbus, įsimintiniausi – mezgėja „Dovanoje“ ir valytoja restauravimo centre. Trečią kartą man nusišypsojo sėkmė ir pagaliau įstojau į akademiją.

Viename interviu esate pasakojusi, kad tuo metu studentams buvo diegiama, jog be griežtos disciplinos dailininkas nieko nepasieks, tad prie molberto reikia stoti kiekvieną dieną. Ir dar – kūryba be kančios neįmanoma.

Visi gyveno norėdami kažkaip patirti susinaikinimo svaigulį: mažai valgyti, rūkyti, nemiegoti, tapyti ir tapyti. Taip paaštrini pojūčius. Nenuostabu, kad vienas po kito mano draugai susirgo džiova. Ir nebūtinai tie, kurių buvo toks gyvenimo būdas. Kai nustatė net kelis ligos atvejus, prie akademijos atvažiavo autobusėlis, visi privalėjo eiti pasitikrinti, deja, rado nemažai jau sergančių. Taip medikai mums ir sakė: „Ką, XIX amžių vaidinate?“

O kaip tapytoja pateko į muziejų?

Išgyventi iš tapybos buvo neįmanoma, ne vienas padėjo teptukus. Vaikinai patraukė į verslus ar dizainą, o merginos pasuko į restauravimą ir mokytojavimą. Svajojau apie restauravimo studijas Romoje, aiškinausi apie tokią galimybę, bet mano tėvų pažįstamas kunigas Vaclovas Aliulis nusivedė mane į besikuriančią Vilniaus arkivyskupiją ir jos vadovui Audriui Juozui Bačkiui išdėstė, kaip ši mergina, norinti gilintis į restauravimą, kada nors gali praversti. Tuo metu arkivyskupui rūpėjo, kaip uždengti varvančius bažnyčių stogus, pamaitinti vargšus, o menotyrininkės pareigybės dar buvo prabanga. Visgi šį pokalbį vainikavo mano treji metai Romoje, ten Grigaliaus universitete studijavau bažnytinį paveldą.

Atsidūrėte Romoje ir stačia galva nėrėte į jos turtus?

Iš pradžių man reikėjo išmokti italų kalbą! Pirmus tris mėnesius judėjau vienintele trajektorija: iš pensiono į kalbos mokyklą, universitetą ir atgal. Paskui sulaukiau pusseserės skambučio ir išgirdau, kad ji nusipirko lėktuvo bilietą ir atskrenda pas mane paviešėti. Prieštarauti negaliu, nes ji laukiasi ir nežino, kada galės keliauti, kai gims vaikas. Padėjau ragelį, o galvoje sukosi viena mintis: aš nežinau, kur ją reikės nuvesti... Pasiėmiau Romos turizmo gidą ir apėjau svarbiausias vietas. Studijas Romoje atsimenu kaip didžiausią savo meilę.

Kai 2000-ųjų pavasarį grįžau į Lietuvą ir atėjau dirbti į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, pirmas mano darbas buvo apvažiuoti bažnyčias ir surašyti, kokios vertybės jose saugomos. Kaip tik buvo metas, kai atsitokėjome nuo Dainuojančios revoliucijos euforijos, religinio pakilimo ir pamatėme, kad nereikia statyti naujų seminarijų, bažnyčių, o reikia išsaugoti tai, ką turime. Nusipirkau seną golfuką ir juo važinėjau po įvairius arkivyskupijos kampelius – Ignaliną, Šalčininkus, Švenčionis. Nepasakyčiau, kad buvo daug svaiginančių atradimų, bet... Ypač į atmintį įstrigo, kaip Vidiškėse su kunigu viską tvarkingai apžiūrėjome, aš nufotografavau ir aprašiau. Tada, rodos, zakristijonas ir sako: „Kunige, o atsimenate, kaip kadaise kažką ant stogo slėpėme?“ Kunigas visai buvo pamiršęs, paprašė zakristijono užkilti į palėpę. Jis grįžo su gražia XX amžiaus pradžios monstrancija mediniame dėkle. Neapsakomai gražus daiktas, o kai dar pagalvoji, kad toje palėpėje pragulėjo pusę amžiaus.

Pamenu, atėjo vasara, važiuoju mašina iš kažkokios ekspedicijos, pro langą pučia lietuviškas vasaros vakaro vėjas. Bijau, kad labai jau patetiškai nuskambės, bet tą akimirką pasijutau laiminga ir dirbanti prasmingą darbą.

Darbų sūkurys neužgožė asmeninio gyvenimo – prieš ketverius metus ištekėjote. Nesudėtinga įsileisti kitą žmogų į savo jau, atrodo, sustyguotą gyvenimą?

Būsimą vyrą iš matymo pažinojau seniai, jis – iš mūsų kartai labai autoritetingo kurso. Tada jie buvo mums dievai... Prieš penkerius metus susitikome Pažaislio plenere, įsimylėjome ir po pusmečio susituokėme.

Kai ištekėjau, man buvo keturiasdešimt dveji. Gal ir imtum panikuoti, jei įsileistum mintį – o kaip dabar bus su mano įpročiais, darbu vakarais, tapybai skirtu laiku studijoje, už kurį iki tol niekam nereikėjo atsiskaityti. Bet būna gyvenime tokių momentų, kai aišku, kad viskas bus tvarkoj. Panašiai, kai leki rogėmis ar slidėmis nuo kalno, bet matai, kad kryptis gera, ir nesiteški į kokią uolą ar medį.

Juk pagalvoji, kad gyveni tokį gana egoistišką viengungišką gyvenimą. Poros ieškojimas, vienatvės pojūtis buvo apėmęs, kai buvo trisdešimt. Tada vakarais kartais pažiūrėdavau pro temstantį langą su kažkokia savigaila, bet dieną vėl įtraukdavo darbų sūkurys. O kai ištekėjau, pamačiau – gal tai ir nuskambės kaip klišė, – kad šeima praturtina. Gal ir teisūs išminčiai, teigiantys, jog kartais suvaržymas atveria kai ką daugiau, atskleidžia naujus horizontus ir parodo, kad mažiau gali būti daugiau. Vyro ir moters santykiai, jų gludimas praturtina, širdis suminkštėja. Ne tik darbas, kūryba, statymas, bet ir nukrypimas nuo tiesaus kelio į neracionalią meilės sritį yra savotiškai žavingas.

Vienišoms draugėms sakau, kad visos gali ištekėti, jei apie tai pagalvotų ir tikrai panorėtų. Nebūtina pulti į pažinčių portalus, nors prieš juos nieko neturiu, daryti ypatingų judesių – tereikia apie tai pagalvoti – ir staiga visai kitomis akimis kažką pamatai.

Darbo kabinetas – vienuolyne, studija – kito vienuolyno celėje. Gal ir gyvenate vienuolyne?

Gyvename greta Vilniaus senamiesčio, Markučiuose, mediniame name, apie kurį kalbant galima vartoti tą patį žodį, kuris yra ir muziejaus pavadinime, – paveldas. Jis pastatytas XIX amžiaus pabaigoje, darydami remontą radome to laikmečio tapetų fragmentų, duris.

Iš pradžių Markučiai man sukėlė šoką. Bandžiau juos prisijaukinti, netgi lankiau šviečiamojo pobūdžio paskaitas apie šį rajoną. Pasivaikščioti po jį ir pasigrožėti tapybiškais peizažais smagu, tačiau gyvenant akis pradeda badyti kaimynų išvietės, šiukšlės ir tarybinis jovalas. Dirbu aktyviai, valandų neskaičiuoju, tad grįžus namo visai nesinori kautis su nykia buitimi, gali pradėti žilti gerokai anksčiau, nei priklauso. Bet dabar jau galiu sakyti, kad pamilau tą vietą ir namą, – palengva jį keičiant, laupant, gremžiant atsiveria trapūs senienų fragmentai, tada ir supranti, ko nori, kas kur turi būti.

Jūsų tvarkaraštis įtemptas: Bažnytinio paveldo muziejus, paskaitos studentams... O takas į studiją užžėlė ir dažai ant teptukų pridžiūvo?

Visaip nutinka, būna periodų, kai iš tiesų ten nenueinu, būna, kai studijoje praleidžiu daug laiko. Savaitgaliais dažniausiai užsidarau studijoje, nes po intensyvios darbo savaitės kyla noras patylėti. Tapybos negaliu vadinti tik hobiu, kai viduje kažkas subręsta, skambiai tariant – padedu į šalį plunksną ir paimu į ranką teptuką. Ir prasideda grumtynės su dažais, drobe. Mano darbai – dideli, mano tapybinei raiškai patogiausias formatas – žmogaus ūgio drobė.

Studentiškais metais jūs su bendraamžiais ne tik ištisas dienas apsimuturiavę stovėdavote priešais molbertą, bet ir nerdavote į bohemišką siautulį. Ar jo liko dabar?

Kai subrendau, supratau, kad man, kaip menininkei, nebūtina bohema. Man geriau linksmintis, susitikti su žmonėmis, kalbėtis, aptarti įvairius įvykius, kai nedirbu. Tačiau kai ateina metas atsidėti darbui – parodai rengti ar tapybai, tuomet reikalingas asketiškas, tylus, disciplinuotas gyvenimo būdas.