BBC televizijos filme Hitlerį suvaidinęs Andrius Rožickas: „Nejauku veidrodyje matyti tą žmogų“

Dar prieš juostos kūrimo darbus vilniečiai buvo įspėti, kad nesibaimintų ir nesistebėtų sostinės gatvėse išvydę nacių atributiką ir drabužius vilkinčius žmones, nes čia filmuojamas trijų dalių atkuriamosios dokumentikos televizijos serialas „Nacių iškilimas“ (angl. „The Rise of the Nazis“) apie 1930–1933 metų laikotarpį ir į Vokietijos valdžią atėjusius nacius. Atlikdamas jų lyderio Adolfo Hitlerio vaidmenį netikėtai suspindo nemažai scenos patirties turintis, bet aktorystės niekada neragavęs televizijos laidų vedėjas.

Galbūt aktorystė buvo slapta jūsų svajonė?

Tikrai ne. Ir šiaip nesu jokiose aktorių duombazėse, neieškau vaidmenų. Todėl, kai aktorių atrankų agentūros darbuotoja paskambino ir pakvietė į atranką, nustebau. „Užklijuosim ūsus – išvis panašus bus“, – turbūt kažkas iškart įžvelgė panašumų.

Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija sulaukus tokio pasiūlymo?

Pirmiausia atsidusau... ir paprašiau laiko pagalvoti. „Ar aš apskritai noriu? Kaip man čia dabar reaguoti į tokį pasiūlymą?“ – svarsčiau. Ir dar toks personažas... Kaip manote, kokių minčių jis galėjo sukelti? Personažas yra absoliučiai minusinis – pasaulinis blogio karalius. Vaidinant tokius yra didžiulė atsakomybė, kad per daug jų nesušvelnintum ir nepadarytum vienpusiškai neigiamų. Visgi lemiamu akstinu tapo noras iš vidaus pamatyti, kaip kuriami tokie filmai.

Žiūrėdamas į save veidrodyje kada nors įžvelgėte panašumų su Adolfu Hitleriu?

Vaikystėje, gal paauglystėje – bet tik juokais esu keliskart pagalvojęs. O dabar, kai mane sušukuoja ir užklijuoja ūsus, – taip, matau veidrodyje tai, ko nenorėčiau matyti. Sunku akis į akį susidurti ne su savimi – nejauku veidrodyje matyti tą žmogų...

Apskritai esate kada gyvenime ūsus turėjęs?

Bandžiau kažkada auginti, bet manieji nėra tokie vešlūs kaip mano personažo (juokiasi). O šukuoseną esu įvairiai dėliojęs – buvo ir tokia.

Turėjo būti baugu: „O jei nesugebėsiu įsijausti į vaidmenį? Juk nesu aktorius.“

Pasikalbėjus su režisieriumi visos baimės išnyko, nes radome bendrų taškų tarp to, ko nori jis ir ką galiu aš. Visgi tai – ne vaidybinis filmas, kur iš tiesų reikėtų daug vaidybos, teksto ar aktoriaus triukų. Atkuriamojoje dokumentikoje vaidybos kaip tik vengiama – čia svarbiau faktai, detalės. Man net atsiuntė seną Hitlerio kalbos įrašą – pasiklausyti jo kalbos manieros, kai jis kalba ne publikai, ne nuo scenos, ne rėkdamas ir isterikuodamas, o privačiame pokalbyje. Tai – slapta padarytas pokalbio su vienu Suomijos generolu įrašas. Buvau nustebęs, kad Hitleris kalba ramiai, su atodūsiais – pasirodo, jis būdavo ir toks...

Prisipažinsiu, apie tą istorinį laikotarpį žinojau labai paviršutiniškai. Tačiau prieš filmavimus kiek daugiau pasigilinau. Pati nacių kūrimosi pradžia Vokietijoje. Civilizuota valstybė demokratiškai išsirenka būtent tokią politiką, tokį valdymo būdą. Tiesą sakant, daugiau pasiskaičius man susidėliojo taškai, supratau, kas tam turėjo įtakos, kodėl tai įvyko. Ir dar – kad istorija gali kartotis ir šiais laikais. Pavyzdžių yra nemažai. Man net Adolfo Hitlerio paveikslas kiek prasiplėtė. Juk jis piešiamas tik kaip minusas, kitų spalvų nėra ir tarsi būti negali – bet dabar jis man nebėra toks vienspalvis. Turėjo jis ir kitų savybių – paprastų, žmogiškų. Todėl ne taip jau sunku suprasti, kodėl tūkstančiai žmonių juo tikėjo, net garbino. Paprasčiausias psichas, kokiu dažnai vadina Hitlerį, tikrai nepajėgtų pakelti liaudies ir vesti paskui save. Man patiko juostos kūrėjų sumanymas parodyti tą laikotarpį ne vienpusišką, o įvairesnį, tikresnį.

Aktoriai kartais atsisako vaidinti mirties scenas ar tam tikrus personažus – yra tokių profesinių prietarų...

Nesu prietaringas. Į šį darbą pažiūrėjau labiau kaip tyrinėtojas. Norėčiau, kad pamatę filmą žiūrovai kitomis akimis pažvelgtų ir į šių dienų istoriją – atsakingai eitų balsuoti, domėtųsi politika, nesileistų manipuliuojami, mąstytų kritiškai. Nes istorija turi savybę kartotis.