Be dalies rankos gimęs Ernestas: „Pradėjęs profesionaliai sportuoti suvokiau – gėdytis neturiu ko“
„Niekada neturėjau sportinio tikslo, tačiau po draugo žodžių viskas tarsi pasikeitė“, – apie profesionalaus sporto pradžią pasakoja triatlonininkas Ernestas Česonis. Nors gimė su negalia – be dalies rankos, tačiau jo gyvenimo tai neapibrėžė, o paskatintas draugo jau 8 metus varžosi triatlone. „Camelia“ vaistinių tinklo ir Lietuvos paralimpinio komiteto plėtojamoje socialinės atsakomybės kampanijos „Bendrystė augina čempionus“ tinklalaidėje sportininkas atskleidžia – didžiausias tikslas – sudalyvauti paralimpinėse žaidynėse.
„Gimiau su negalia, tačiau jos nejaučiu. Būdamas vaikas apie tai net nesusimąstydavau. Nors matydavau kieme žaidžiančius vaikus, rankos neturėjimas man netrukdė. Buvau toks pat aktyvus, sportuodavau ir žaisdavau su tais pačiais vaikais, tad vaikystė niekuo neišsiskyrė nuo kitų bendraamžių vaikysčių“, – šypsodamasis sako pašnekovas.
Minčių išbandyti profesionalų sportą nebuvo
Iššūkiai E.Česonį pasivijo paauglystėje – atsirado gėdos jausmas, diskomfortas, žmonių žvilgsniai. Sportininkas sako pradėjęs slėpti ranką – vasarą vaikščiodavo su megztuku, protezą bandydavo pridengti sportiniais aksesuarais, tačiau tik pradėjęs sportuoti suvokė, jog tai yra jo gyvenimas ir gėdytis jis neturi ko.
„Šiuo metu viskas yra kitaip. Praeitimi nebegyvenu, stengiuosi būti pavyzdys kitiems. O ir internete galima rasti daugiau informacijos apie negalias, matome daugiau sportininkų, į kuriuos galime lygiuotis ir kurie dalijasi savo patirtimi. Šiais laikais negalia nėra nei kliūtis, nei nuostata“, – pastebi pašnekovas.
E.Česonis yra išbandęs futbolą, orientavimosi sportą, krepšinį, lengvąją atletiką. Visgi paauglystėje pašnekovas neturėjo didelio sportinio tikslo, o ir minčių išbandyti profesionalų sportą nebuvo, kol, kaip pats juokauja, neatsidūrė gero draugo kirpyklos kėdėje.
Motyvaciją keičia disciplina
Juokdamasis pašnekovas sako, jog būtent draugo paskatintas pradėjo domėtis triatlono sporto šaka: „Puikiai atsimenu tą dieną. Grįžęs namo pradėjau skaitinėti, žiūrėti įvairius vaizdo įrašus. Nežinau, kas įvyko, tačiau tarsi pajutau, kad ši sporto šaka yra skirta man. Triatlonas mano gyvenime yra jau 8 metus. Atradau daug bendraminčių, draugų, džiaugiuosi galėdamas dalintis savo istorija, pasiekimais, nesėkmėmis ir prisidėti prie svarbių iniciatyvų. Sportas mano gyvenimui įnešė disciplinos, rutinos, kuri, nors kartais ir nusibosta, bet padeda siekti tikslų.“
Nors pašnekovas dalyvauja varžybose tiek su negalią turinčiais, tiek su jos neturinčiais asmenimis, didžiausią iššūkį jam kelias treniruotės: „Sudėtinga tuomet, kai esi pavargęs, išvykęs, nematai artimųjų.“ Dažnai dėl to nukenčia ir motyvacija, dingsta noras judėti į priekį, siekti tikslų, tačiau nepaisant visko į priekį veda ir nepasiduoti moko disciplina.
„Sunkūs etapai visuomet baigiasi, o motyvacija sugrįžta“, – šypsosi E.Česonis ir atskleidžia didžiausią svajonę – po dviejų metų patekti į paralimpines žaidynes ir būti pirmuoju lietuviu, atstovaujančiu triatlono sporto šaką.
Plačiau apie tai, ką E.Česoniui teko patirti vaikystėje, ką reiškia sportas, palaikymas bei bendrystė žiūrėkite laidoje.
„Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu įgyvendinama kampanija „Bendrystė augina čempionus“ yra nuo 2022-ųjų metų „Camelia“ vykdomos socialinės atsakomybės iniciatyvos „Kartu vienas dėl kito“ dalis, kuria siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes. Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia.