Beata Nicholson kirto lengvabūdiškai besielgiantiems tėvams: „Metas pasakyti „Stop“
„Žmogus yra silpnas, jam sunku save disciplinuoti. Jis pripratęs eiti lengviausiu keliu, pavyzdžiui, duoti vaikams išmaniuosius tam, kad galėtų pats juose lindėti ir ilsėtis. Gal metas pasakyti „Stop“ ir pagalvoti, kokį poveikį ekranai ir socialiniai tinklai turi vaikams. Visa visuomenė turi nuspręsti, kad bent jau mokykloje vaikai padėtų telefonus į šalį, dėžutes ir pabūtų be jų“, – sako TV laidų vedėja Beata Nicholson.
Vilniaus knygų mugėje vykusioje diskusijoje apie socialinių tinklų ir išmaniųjų telefonų poveikį vaikams ir galimus sprendimo būdus B.Nicholson kvietė atmerkti akis prieš išmaniųjų įrenginių poveikį vaikams ir jais naudotis atsakingai. Minėtos diskusijos atspirties tašku tapo socialinio psichologo Jonathano Haidto knyga „Nerimo karta“.
Daugybę tyrimų išnagrinėjęs JAV psichologas teigia, kad prieš dešimtmetį išpopuliarėjus išmaniesiems telefonams daugelyje šalių pagausėjo psichinių sutrikimų, o socialiniai tinklai dažnai tampa ne tik pramogos, bet ir priklausomybės šaltiniu bei didina nerimą, vienišumą.
B.Nicholson teigimu, suaugusiems reikia patiems riboti ekranų naudojimą ir nežiūrėti atsainiai išmaniųjų įrenginių turinį vartojančius vaikus. „Kokia bus ateitis yra mūsų rankose. Puikiai suprantame, kad telefonai, ekranai lėtina mūsų vaikų gebėjimą mokytis, mąstyti, būti kūrybingiems. Kviečiu pritarti iniciatyvoms, kurios padeda sumažinti telefonų naudojimą bent jau tol, kol vaikai yra mokykloje“, – teigia TV laidų vedėja ir knygų autorė.
Virtualus pasaulis saugesnis nei realus?
Diskusiją apie knygą „Nerimo karta“ moderavusi kūrybininkė Dovilė Filmanavičiūtė atkreipė dėmesį, kad realiame gyvenime tėvai vaikus saugo perdėtai, o į išmaniųjų telefonų pasaulį leidžia nė nesusimąstydami: „Mamai reikia pailsėti, pabūk šiek tiek su išmaniuoju“, – šaržuoja D.Filmanavičiūtė.
Gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis pastebi, kad vaikas nuo gimimo psichologiškai atspari būtybė, o tėvai su perdėta globa atima galimybę atradimų pilniems žaidimams, neleidžia ugdyti atsakomybės jausmo.
„Įdomu, kad realybėje itin saugodami vaikus, nuperka telefonus ir visiškai nesidomi, ką jų atžalos ten veikia. Jeigu vaikas sėdi namuose, vadinasi jis saugus. Taip mano tėvai. Tačiau virtualus pasaulis, į kurį vaikai nuolat patenka naršydami išmaniajame telefone, gali būti net pavojingesnis nei realus. Pavyzdžiui, paauglės gali sulaukti įvairių, net ir nepadorių kvietimų iš nepažįstamų asmenų. Čia gali pasiekti ir kibernetinės patyčios. Manau, kad per mažai dėmesio skiriama vaikų edukacijai, kaip elgtis internete, tėvai retai apie tai kalba, nepaaiškina, tik leidžia arba draudžia“, – sako D.Jakučionis.
Jam pritaria pedagogas M.Nefas, akcentuodamas, kad vaikus būtina mokyti higienos, kaip ir kur galima išnaudoti išmaniuosius įrenginius. To vaikus mokyti turėtų ne tik mokytojai, bet, pirmiausia, tėvai. „Atrodys kvailai, jeigu ant sofos su telefonu rankose sėdintis tėvas draus tą daryti savo vaikams. Tad pirmiausia, reikia stebėti save ir nepamiršti apie rodomą pavyzdį“, – pataria švietimo atstovas.
Siūlo daugiau laiko skirti nuoboduliui
Knygoje „Nerimo karta“ J.Haidtas išskiria kelias svarbias pasekmes, kurios gali įvykti vaikystėje be apribojimų naudojantis išmaniuoju telefonu: socialinė izoliacija, miego trūkumas, dėmesio fragmentacija ir priklausomybė.
D.Jakučionis atkreipia dėmesį į telefonų naudojimą mokyklose, ypač laisvu laiku. „Daugelyje mokslinių tyrimų teigiama, kad per pertraukas mokiniams nereikia telefonų, jie veikia neigiamai. Nuolat ateinančios žinutės, priminimai blaško dėmesį ir net per pertraukas mokiniai neturi laiko pailsinti savo smegenis, jie vis dirba. Atrodytų, telefonas yra poilsis, bet jų dėmesys nukreiptas į telefono turinį, nuolat parengtyje“, – sako gydytojas psichoterapeutas. Jis kviečia nepamiršti per pertraukas pajudėti, paspardyti kamuolį.
Ilgametę pedagogo patirtį turintis M.Nefas, pirmiausia, siūlo nepamiršti nuobodulio – kai nieko neveiki, kyla įvairių minčių, vaikas pradeda galvoti, gimsta kūrybiškos idėjos.
„Šiuo metu vaikai beveik neturi laiko nuoboduliui – jis visą laiką ekrane, užimti bereikalingu turiniu, internetiniais žaidimais. Dar svarbu – išmokyti vaikus žaisti. Ne tik žaidimus, kuriuos nuperkame, bet skatinti juos pasigaminti žaidimus. Prisiminus mano vaikystę, mes daug žaisdavome lauke, statydavome būstines, gamindavome lankus. Dabar vaikams viskas padėta ant lėkštutės, jie nesistengia, įdeda per mažai pastangų mąstyti ir dėl to kaltę turime prisiimti mes, suaugusieji“, – sako M.Nefas.
D.Filmanavičiūtė diskusiją reziumavo J.Haidto citatą iš knygos: „Būsi laimingesnis, jeigu žaidei laisvai, o ne lindėjai ekrane“. „Aš jam pritariu. Metas mums į žemę sugrąžinti vaikystę, jos suteikiamą laisvę žaisti ir gyvą bendravimą“, – sakė kūrybininkė.