Beata Nicholson: „Visą tą laiką Lietuvos nepaleidau nė per plauką“

Vieną gražią dieną Tomas trinktelėjo kaip griaustinis: „Kraustomės!“ Buvai apie tai jam užsiminusi anksčiau?

Žinoma, buvau, tik niekada – rimtai! Laukiau, kol Tomas apsispręs, – juk esu kantri (kvatojasi). Apie galimybes kraustytis nedrąsiai pradėjome kalbėtis prieš metus, kurį laiką žaidėme šia mintimi, kol galiausiai vieną vasaros dieną, kai su šeima važiavome iš Velso, Tomas ištarė: „Žinai, pagalvojau: gal kraustomės gyventi į Lietuvą?“ Mane trenkė žaibas! Tiksliai atsimenu šią akimirką. 

Tiesa, jau prieš metus pradėjome galvoti, kad mūsų dienos Londone suskaičiuotos, kad gal reikėtų patraukti kur į užmiestį – mums visiems žūtbūt reikėjo pokyčių. Periodiškai tai vieni, tai kiti vaikus auginantys mūsų draugai ir pažįstami išvažiuoja gyventi kur nors toliau nuo Londono – kur ramybė, gamta. Visada yra dvi medalio pusės. Vieni sako, kad Londonas – puiki vieta užaugti, nes viskas šalia: nuostabūs muziejai, parkai, muzika, kultūra, istorija – viskas, ko tik gali geisti širdis. Bet mūsų artimųjų rate yra ir tokių, kurie mano, kad vaikams paaugus reikia iš šio miesto dingti kuo greičiau. 

Man Londonas visada patiko, patinka ir patiks. Anglijoje niekada nesijaučiau vieniša, nesuprasta ar nepritapusi. Svarstėme ir galimybę persikelti į Londono priemiestį, bet tada mums visiems būtų reikėję pradėti viską iš naujo: ieškoti naujų draugų, kurti savą žmonių ratą... 

Labai daug sykių per interviu manęs klausė, ar neketiname kada nors gyventi Lietuvoje. Visada atsakydavau: „Niekada nesakyk „niekada“.“ Nes lygiai taip pat kažkada esu sau pasakiusi, kad niekada netekėsiu už užsieniečio... Su Tomu kartu esame jau daugiau nei dešimt metų, ir visą tą laiką Lietuvos nepaleidau nė per plauką. Kaip Tomas sako: „You can’t get Lithuania out of your system“ – „Tu negali Lietuvos atjungti nuo savo sistemos“. Bet tai – gryniausia tiesa. Jaučiu, kad mano gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi vykti.

Buvo dvejonių, jog mintis grįžti gal kiek per drąsi?

Štai sužinojau, kad vieni pažįstami keliasi gyventi į Dubajų, mūsų labai geri draugai vasarą išvažiavo į Ameriką. Šiais laikais gyvename visai kitaip, nei gyveno mano ar Tomo tėvai. Mūsų kartos žmonės negalvoja, kad jiems būtina visą gyvenimą nugyventi vienoje šalyje, viename mieste, o atostogų važiuoti į Palangą ir Molėtus. Pokyčiai – tik į gera, jie augina žmones. Kažkuria prasme mūsų šeimai tai bus nuotykis ir naujas iššūkis. Po pokalbio vasarą Tomas rudenį sugalvojo važiuoti į Vilnių, norėjo pabūti vienas, pažiūrėti, kaip jausis. Jam labai patiko, ir tai buvo dar viena priežastis kraustytis. 

Pernai Vilniuje įsigijote loftą, ten buvo filmuojamos „Beatos virtuvės“ laidos. Lofte su šeima ir įsiskursite? 

Oi ne – loftas mums per mažas, niekaip jame netilptume. Jis bus mūsų miesto rezidencija ir mano darbo vieta: ten ir toliau filmuosiu laidas, dirbsiu... O gyvensime mes išsinuomotame name, dar nieko konkretaus apie jį negaliu papasakoti, bet kai įsikursime, būtinai pakviesiu į svečius (šypsosi). 

Kaip žinią sutiko tavo, Tomo šeimos?

Geriausiai žinią sutiko Tomo mama – ji pasakė, kad šis pokytis visiems bus tik į naudą. Jau suplanavome jai keletą viešnagių pas mus, be to, liepą visi važiuosime į Londoną. O mano tėtis, rodos, netiki iki šiol... Tetai jau nupirkau maišą sėklų, noriu, kad jas užaugintų. Žinote, laukiu labai paprastų dalykų: grybų, daržo, uogų, uogienių (juokiasi). 
Man labiausiai trūksta savo daržo ir gamtos. Nesakau, kad pulsiu auginti, bet mano tėtis ir teta augina daržoves – man jų ir trūksta. Jokie madingi Londono turgūs ir jose parduodamos gėrybės man neatstos tų, kurios užauga Kėdainiuose... Labai noriu važiuoti grybauti, uogauti, labai noriu pabūti tikrame šaltyje ir sniege – pasiilgau visų tų dalykų, kurie iš toli atrodo labai romantiški. 

Su vyru aptarėte, kuriam laikui kraustotės?

Sulaukti pensijos Lietuvoje kol kas neplanuojame (juokiasi). Mūsų šeima – „tarptautinė“, tad norėtume gyventi tarp dviejų šalių. Iki šiol Vilniuje praleisdavau apie dvidešimt procentų viso laiko, dabar bus atvirkščiai. Periodiškai grįšime į Londoną: Tomas – dažniau, aš – truputį rečiau. Bet kol kas neturime jokių terminų. 

O kaip naujieną priėmė vaikai – jie supranta, kaip keisis gyvenimas? 

Mūsų vaikams Lietuva – atostogų ir pramogų šalis. Dažnai su jais važiuojame į Lietuvą, tad viskas jiems čia pažįstama. Be to, vaikai dar tokio amžiaus, kai labai laukia permainų: jiems smalsu ir įdomu... Šiuo metu kaip tik ieškome tarptautinio darželio Jurgiui ir mokyklėlės Izabelei – Vilniuje tikrai yra iš ko rinktis. 

Ką Vilniuje veiks Tomas? 

Tomas turi nedidelę nekilnojamojo turto valdymo bendrovę, yra pats sau viršininkas, tad laisvai galės dirbti nuotoliniu būdu ir kas keletą savaičių skraidys į Londoną, kaip daugybę metų tai sėkmingai dariau aš. Abu norime daugiau laiko praleisti kartu ir daugiau jo skirti vaikams, tikiuosi, tai galėsime padaryti gyvendami Vilniuje. Čia – ramiau, gyvenimas teka lėčiau, o Londonas – didelis miestas, atstumai ten – dideli, tad žmonės daug laiko praleidžia važiuodami iš taško į tašką, o ne užsiimdami malonia veikla. Be to, Tomas nori mažiau dirbti, daugiau sportuoti, patobulinti lietuvių kalbą ir dažniau atostogauti ne Lietuvoje (kvatojasi).

Draugai Londone pirštų prie smilkinio nesukiojo?

Oi ne, kaip tik visi labai džiaugėsi. Parke vedžiodama šunį sutikau vieną senokai matytą savo draugę, ir ji pasidžiaugė: „Oi, kaip smagu! Aš taip pat norėčiau kur nors kraustytis ir ką nors naujo patirti, bet negaliu.“ Jos vaikas turi negalią, todėl jiems sudėtingiau ryžtis tokiems pokyčiams. O aš džiaugiuosi, kad mes galime...

Kartą jau krausteisi į kitą šalį, bet tada buvai viena ir tai daryti buvo nepalyginti paprasčiau. Pakuojate į dėžes viską, ką su Tomu užgyvenote per ilgus santuokos metus?

Ir gyvendami Londone su Tomu nemažai kraustėmės, esame pakeitę ne vieną namą. Kiekvienas kraustymasis – puiki proga perkratyti daiktus ir atgimti iš naujo. Manau, daugelis gyvename pertekliuje, ypač aš, kuri linkusi kaupti visokius popieriukus... Mums tai bus galimybė atsisakyti daiktų, kurie nepatinka ir netinka, kai ką nusipirkti. Nereikalingus daiktus atiduosime perdirbti, dar Londone populiarios mokyklų mugės, kai ką išdalysime draugams. Kadangi daiktų perteklius Londone yra kur kas didesnis nei Vilniuje, kai kuriuos daiktus, pavyzdžiui, knygas, atsivešime į Vilnių ir išdovanosime. Iš tikrųjų labai daug daiktų neužgyvenome, bet yra keletas mums svarbių ir juos būtinai pasiimsime. 

Virtuvės rakandus – taip pat?

Tai žinoma! 

Butą Londone paliksite tuščią? 

Neturime nuosavo buto, todėl ir problemų nėra, bet grįžti tikrai turėsime kur – tai jau Tomo sritis. 

Grįžti namo tuo metu, kai visi masiškai bėga iš Lietuvos. Savo pavyzdžiu bandysi įrodyti, kad ir Lietuvoje įmanoma gyventi?

Žinote, sutikau vieną pažįstamą lietuvę, jau daug metų su šeima gyvenančią Londone, ir ji pasakė: „Kaip džiaugčiausi, jei galėtume ir mes važiuoti.“ Manau, visi gali, tik ne visi išdrįsta. Ir visi laukia tobulai tinkamos akimirkos. Aišku, apsisprendžiant labai svarbu turėti galimybių išlaikyti vaikus ir save. Manau, kad mums dabar – tinkamiausias momentas žengti šį žingsnį: vaikai dar maži, kartu tai – puikus metas jiems pagerinti lietuvių kalbos žinias. Nenoriu net pagalvoti, kad mano vaikai užaugę galėtų nekalbėti lietuviškai!

Štai jums dar vienas motyvas grįžti, net jei pabūsime keletą metų ir paskui vaikai norės mokytis Anglijoje. Man geriausia diena yra šiandien. Parašiusi naujieną bloge, sulaukiau neįtikėtino palaikymo. Galbūt kada nors parašysiu knygą apie tai, kaip mums sekėsi... Knyga galės vadintis „Mes kraustomės: patarimai susiruošusiems pakelti sparnus, nesvarbu – kur“ (kvatojasi). 

Finansines šio kraustymosi puses turbūt taip pat įvertinote. Jums su Tomu tai daug kainuos? 

Londonas – miestas, su kuriuo turbūt yra pats geriausias susisiekimas iš Lietuvos. Tad kraustymasis, tikiuosi, vyks sklandžiai ir lengvai. 

Per tuos vienuolika metų, kuriuos nugyvenai Londone, spėjai tapti tikra londoniete? 

Oi ne, visada buvau ir liksiu lietuvė! Bet gyvenimas Londone man davė labai daug. Myliu Londoną ir daug dalykų išmokau būtent čia. Jei nebūčiau išvažiavusi, manau, niekada nebūčiau savo gyvenimo susiejusi su maistu, rašymu apie jį. Nors... Kas žino, kuo būčiau, jei būčiau likusi Lietuvoje...