Pasitraukusi iš aktorystės, televizijos laidų vedimo, pasukote į psichologiją. Kodėl?
Man psichologija visada buvo įdomiausia sritis – ja susidomėjau dar būdama vienuolikos ar dvylikos metų. Nuo tada skaičiau visas pasiekiamas knygas, kol galiausiai supratau: nieko nebus – visos saviugdos knygos perskaitytos, reikia bristi giliau. Savarankiškai skaičiau Carlą Gustavą Jungą, Sigmundą Freudą, kol supratau, kad man reikia dar daugiau. Tada įstojau į psichologijos studijas. Labai tikiu psichologija ir jos pagalba žmonėms gyventi geriau, visų pirma – susipažįstant su savimi. Kaip sakė Blaise’as Pascalis: „Reikia pažinti save: jeigu tai ir nepadės rasti tiesos, bent jau padės sutvarkyti savo gyvenimą, o už tai nėra nieko kilnesnio.“
Studijuojate šeštus metus – ar pirmiausia savyje jaučiate kokius nors pokyčius? Ko, be profesinių dalykų, išmokė studijų metai?
Išmokė kantrybės. Na, labai daug reikia tos kantrybės – būnant jau nebe dvidešimt kelerių, pačiai susikūrus savo gyvenimą tokį, kokį norisi gyventi, grįžti į universiteto suolą, ruoštis atsiskaitymams, kasdien su kuprine kulniuoti į paskaitas. Šiemet jau šešti metai, kai tai darau! Kai man treneris sporto salėje siūlo padidinti kilnojamą svorį ir stabteli pasitikrindamas: „Ar nebus sunku?“, aš atsakau, kad gal ir bus sunku, bet tikrai ne sunkiau už mano studijas (juokiasi).