Beata Tiškevič: Berlynui, mano meilei

Kantriai laukiau, kol mano draugės ir draugai užsidirbs pinigų, turės laisvo laiko, noro ir keliaus su manimi. Bet jie kaip tyčia visi įsimylėjo beatodairiškai ir pradėjo keliauti su savo mylimais žmonėmis. Nusprendžiau keliauti viena. Tirtėjau iš baimės (dabar visiškai juokingai tai atrodo!), bet pasitvirtino vienos mano draugės keliauninkės frazė: „Kelionėse tu niekada nesi vienas.“

Nei vienos dienos Berlyne nebuvau viena. Susipažinau su daug žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių, žmonės Ubahne girdavo mano sukneles ir megztinius (tarp kitko, lietuvių kūrėjų!), įsiveldavau į pokalbius su pardavėjais, praeiviais, hostelio gyventojais.

Pirmąkart gyvenau hostelyje ir pasirinkau dar labai beprotišką variantą – pripratusi prie komforto, sterilios vienatvės, tylos ir ramybės, aš nusprendžiau gyventi „mixed dorme“! 6 lovos viename kambary – kambary gyvena ir vyrai, ir moterys.

Ir tai buvo... pats geriausias sprendimas! Susipažinau su žmonėmis iš Singapūro, Australijos, Pietų Korėjos. Dauguma jų keliauja jau mėnesį ar du. Per visą Europą driekiasi jų maršrutai. Ir aš pamaniau – kaip gaila, kad buvau tokia bailė ir apsiribojau tik Berlynu ir Varšuva. Kitą kartą tikiuosi būti platesnių mostų ir išmaišyti bent pusę Europos.

Vieną dieną Berlyne buvau slogesnės nuotaikos, beklaidžiodama pasiklydau, nesiorientavau tądien žemėlapių labirintuose, mintys lietė pakaušį ir taip ilgėjausi kažkokio šilto, prasmingo pokalbio. Grįžau į hostelį ir nutariau eit miegot 22 val. Išsivaliau dantis, atsiguliau į lovą ir staiga – iš virš manęs esančios lovos išsikiša kojos, tada galva su plačia šypsena: „Labas!“

Tai – australė Diane, kinų medicinos specialistė, budistė, pakvietusi mane tam šiltam ir prasmingam pokalbiui. Su Diane mes radome labai daug bendra, kitą dieną išnaršėme Berlyną, verkėm Holokausto aukų memoriale, glamžėm žemėlapius, tada valgėm įvairiausiose vietose.

Berlynas yra tikras rojus kūrėjams – aktoriams, poetams, rašytojams, režisieriams, muzikantams. Visiems, kurie myli gyvenimą ir mėgaujasi jį stebėdami. Įkvėpimo čia nereikia ieškoti ar šauktis, jis pasitinka su plačia šypsena kiekviename žingsnyje.

Važiuoju Ubahnu, prieš mane sėdi labai elegantiškai apsirengusi transseksualė, į vagoną įvirsta didelė afroamerikiečių šeima su pašėlusiu klegesiu, trys musulmonės tyliai kikena kažką aptarinėdamos, moteris prie lango rusų kalba telefonu pasakoja apie tris džinsų poras, kurias įsigijo anądien už pirmą atlyginimą, pagyvenęs vyras skaitydamas knygą šluostosi ašaras... manau, mažiausiai dvidešimt poemų galėtų apie šias kelias sekundes parašyti talentinga poeto plunksna!

Manau, kad labai vertinga paminėti daugiausiai jausmų man sukėlusį paminklą, skirtą Holokausto aukoms. Tai – keli šimtai įvairaus dydžio pilkų blokų, kurie atrodo kaip karstų miškas, kaip statistikos stulpeliai, plytintys pačiame Berlyno centre. Kai vaikštai tarp tų didžiulių, masyvių blokų, aplanko labai šiurpus jausmas – jautiesi mažas, bejėgis. Tarp jų lakstančių vaikų balsai ir klegesys sukelia asociacijas su dideliais vaikų būriais, kurie buvo žiauriai išnaikinti ir nužudyti.

Po memorialu įsikūręs muziejus pateikia foto, audio, video medžiagas apie holokaustą. Kiekviena salė vis skaudžiau paliečia širdį. Iškarpos iš Holokausto aukų užrašų, pavardės, išnaikintų šeimų istorijos. Mes negalime to pamiršti. Prie įėjimo į muziejų ant sienos pamačiau rašytojo, išgyvenusio Aušvicą, tačiau vėliau nusižudžiusio, Primo Levi citatą: „Tai įvyko, bet tai gali įvykti ir vėl. Tai yra esminis dalykas, kurį mes norime pasakyti.“

Supratau, kad reikia savy atpažinti menkiausią neapykantos ląstelę ar užuominą ir ją gydyti. Neapykanta yra nusikaltimas ir tai negali būti pateisinama. Pačios mažiausios neapykantos apraiškos yra pavojingos. Man gaila, kad žmonija, padariusi tokią didelę klaidą, turinti tokią didelę žaizdą savo istorijoje, – vis dar leidžia sau homofobiją, rasizmą, nacionalizmą ar bet kokio plauko diskriminaciją, patyčias. Žudymas, žlugdymas žodžiu irgi yra žudymas.

Pagalvojau apie visus LGBT asmenis, kurie Lietuvoje nesijaučia saugiai, negali kurti šeimų, negali būti savimi – dalis jų pasitraukia, važiuoja į kitas šalis. Kas tai, jei ne tremtis šiuolaikiniame pasaulyje?.. Kodėl nekęsti yra daug lengviau, nei mylėti?..

Berlynas ir mane moko mylėti. Moko šypsotis. Išmokau pasisveikinti su žmogumi, net jei jo nepažįstu, kai susiduria mūsų žvilgsniai. Išmokau vis tarstelti: „Sorry“, kai netyčia užstoju kelią ar tvarkaraštį. Išmokau ir pati pagirti tai, kaip žmogus atrodo. Tiesiog ubahne! Nes jie taip daro. Čia visiems yra vietos. Kiekvienas gyvenimo kelias yra gerbiamas.

Man taip buvo keista, kad bijojau keliauti viena – tai yra didelė laimė, kai supranti, kad šiandien tavo diena yra: kuprinė (kitąkart krausies lengvesnę), žemėlapis, patogūs sportbačiai ir daug šypsenų skirtingose miesto vietose.

Padavėjo paprašau dviejų kruasanų. Jis tvarkingai įdeda juos į dvi atskiras lėkštutes. Perdedu juos į vieną ir sakau: „I'm alone, let's face it.“ („Aš viena, pripažinkime tai.“)
Abu juokiamės.

Gero jums Berlyno!

P.S. Šiuolaikinio meno gerbėjams – Hamburger Bahnhof yra laimė.
Apie legendinius Berlyno vakarėlius nieko neparašiau, nes ką apie juos gali parašyti žmogus, einantis snausti 22 val.? :)))