Beata Tiškevič: „Kol mus supa žmonės, neįmanoma prapulti“
Daugelis ją pamatę „Auksinio balso“ projekte stovinčią šalia televizijos senbuvio Andriaus Rožicko – žvaliai besišypsančią, nors nelengvai renkančią žodžius, tačiau taikliai, kartais – šiek tiek naiviai ar keistai pajuokaujančią – turbūt pagalvojo: „Po galais, kas ji tokia?! Iš kur jie ją traukė?“ Įveikusi visagalį jaudulį, šiandien jaunutė aktorė Beata Tiškevič (23) šypsosi: didysis košmaras – jau praeityje. „Norėčiau, kad žmonėms būtų lengva su manimi, bet kartais man atrodo, kad jiems – sunku. Nuoširdžiai dėl to juos užjaučiu“, – pusiau rimtai, pusiau juokais tarsteli.
– Mokaisi Muzikos ir teatro akademijoje, jau vaidini teatro korifėjaus Eimunto Nekrošiaus spektakliuose – atrodytų, ko daugiau reikia. Ir vis dėlto atsidūrei televizijoje...
– Man tiesiog buvo įdomu: nauji žmonės, nauja patirtis, naujos mintys, priverčiančios į gyvenimą pažvelgti kitaip. Buvo laikas, kai darėsi nuobodu pačiai nuo savęs, viskas aplinkui erzino. Mėginau iškratyti save iš tos būsenos, bet sunkiai sekėsi, todėl laukiau kokio nors sukrėtimo, minimalaus žemės drebėjimo... Pirmosios „Auksinio balso“ laidos ir buvo tai, ko reikėjo, – didesnį pakratymą sunku įsivaizduoti (šypsosi).
– Tavo pažintis su Andriumi Rožicku skamba gana neįtikimai: pamatė, parašė, pakvietė...
– Bet taip ir buvo! Andrius internete pamatė režisieriaus Tado Vidmanto filmuką, kuriame mes tiesiog važinėjamės automobiliu ir plepamės. Pažiūrėjęs „Važiavimus“ Andrius parašė man socialiniame tinklapyje, šiek tiek pabendravome, paskui paskambino projekto prodiuseriai, susitikome. Įsivaizduoju, žmogui be patirties pasakytų: „Nuo šiol kepsi bandeles.“ Jam juk nekiltų klausimų, kokias bandeles teks kepti, iš ko, su kokiu įdaru – tiesiog bandeles. Panašiai ir man buvo: gerai nepamenu, bet turbūt paklausiau, apie ką bus laida, kas dalyvaus ir ką man reikės daryti. Viskas! O ko daugiau galėjau klausti, jei net televizoriaus neturiu?!
– Rinkdamasis aktorystę jaunas žmogus tikisi itin daug: baigs mokslus, bus didis aktorius, atsivers visi pasaulio keliai, šlovė, garbė... O su kokiomis mintimis tu stojai į akademiją?
– O taip, žavingas jaunatviškas maksimalizmas... Sėkmė nėra konstanta: jei kartą pasisekė, visiškai nereiškia, kad seksis nuolat. Mes net nežinome, kas nutiks po valandos. Kaip tame filme: „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo.“ Man atrodo, žmogaus užduotis šiame gyvenime – surasti terpę, kurioje jis būtų reikalingas, o sėkmė ateis savaime.
Įstojus į Muzikos ir teatro akademiją man siaubingai blogai sekėsi. Kuriems nesisekė scenos judesys, sekėsi dainavimas, o man nesisekė niekas.
Nuo šeštos klasės svajojau būti kalėjimo psichologe – norėjau keisti pasaulį iš pagrindų, kurti gėrį. Norėjau to iki pat dvyliktos klasės, dėl to labai stropiai mokiausi, ypač matematiką. Bet kai vyko matematikos egzaminas, vėjas nuolat nupūsdavo lapus ir mano darbas vyko daug lėčiau, nei galėjo. Grįžau apsiverkusi ir draugui pasakiau: „Tikrai neįstosiu.“ Tada jis pasiūlė: „Stok į aktorinį.“ Prapliupau juoktis – juk nieko, ko reikia aktoriui, nemokėjau... Vieną dieną ėjau Gedimino prospektu ir pamačiau skelbimą, kad po poros dienų vyks stojamieji egzaminai į akademiją. Padaviau dokumentus. Per egzaminus vaikščiojau koridoriumi, žiūrėjau į būsimus kurso draugus ir mintyse atsiprašinėjau: „Atleiskite man, kad gaištu jūsų laiką, bet leiskite mergaitei bent pabandyti...“
– Kad trūksta drąsos, tau tikrai neprikiši!
– Man kartais šauna tokių minčių, kad net pati nesuprantu, iš kur jos. Nesu labai drąsi, bet kartais iš pykčio ar didelės nevilties galiu labai daug padaryti ir šitaip nustebinti net save pačią.
Įstojus man siaubingai blogai sekėsi. Kuriems nesisekė scenos judesys, sekėsi dainavimas, o man nesisekė niekas, išskyrus kirčiavimą (juokiasi). Buvau labai susitelkusi į tai, kad tik manęs neišmestų iš akademijos, todėl tolyn į ateitį negalvojau. Žinoma, turbūt kaip daugelis turėjau svajonių kada nors išvažiuoti į užsienį, pavaidinti... Ir išvažiavau. Keturis mėnesius Maskvoje vaidinau rusiškoje situacijų komedijoje „Naujakuriai“. Tos patirties man visiškai užteko, kad suprasčiau, ką turi omenyje anglai sakydami „New ground – same feet“ – „Nauja žemė – tos pačios pėdos“.
Kita vertus, buvo smagu. Pamenu, tėvai kelionei išskyrė tūkstantų rublių, o aš skrendu lėktuvu ir svarstau: juk man jų Maskvoje užteks vos dienai. Paskui pamaniau: nepražūsiu. Kol mus supa žmonės, neįmanoma prapulti, žinoma, jei tik nori ir žinai, kokios pagalbos tau reikia. Pinigai – jokia bėda, visada galima pasiskolinti (kvatojasi). Pirmas ar antras sutiktas žmogus gal ir neišties pagalbos rankos, bet koks šimtasis – galbūt...
Vienintelis blogis Maskvoje buvo vienatvė. Visada labai bijau jos, o ten patyriau, kas tai, – būna laikas, kai vienatvė tarsi surakina tave. Kartu Maskva – miestas, kuriame išties gyveni. Kiekviena diena ten siunčia šimtus išbandymų, išlikimo „būti ar nebūti“ pamokų. Išsisuki vienoje situacijoje, išnarplioji kitą bėdą – ir tu jauti, kad gyveni. Maskvoje neįmanoma aptingti, visuomet turi likti budrus.
– „Auksiniame balse“ esi naivi, jautri, juokinga, kartais – truputį kvailutė. Tai – dar vienas tavo vaidmuo?
– O kaip jums atrodo? Sakote, kvaila? Tebūnie. Bet aš nebijau būti kvaila. Juokinga? O kodėl ne?! Kodėl visiems atrodo, kad vedėjas turi atitikti griežtą paveikslą: vedėjas viską žino, tiksliai moka dainų pavadinimas ir apskritai yra sėkmingo gyvenimo pavyzdys. Bet juk tai – neįdomu! Tai nėra tikra! Manote, negalėčiau suvaidinti gražios, protingos damos ir taip įtikti šimtams žiūrovų? Turbūt galėčiau, bet man kur kas smagiau būti savimi ir galbūt patikti vos vienam žiūrovui, kuris labai artimas man.
– Kai nelabai žinai, ko imiesi, sunku atspėti, kokios pasekmės tavęs laukia. Nors kartą pasigailėjai atsidūrusi projekte?
Kodėl visiems atrodo, kad vedėjas turi atitikti griežtą paveikslą: vedėjas viską žino, tiksliai moka dainų pavadinimas ir apskritai yra sėkmingo gyvenimo pavyzdys. Bet juk tai – neįdomu! Tai nėra tikra!
– Neturiu ko slėpti – taip. Juk eidama į projektą nežinojau, kas paprastai laukia televizijoje dirbančių žmonių: neigiami komentarai, žmonių replikos, žurnalistų, kuriems staiga parūpau, dėmesys... Jaučiausi keistai, vis svarsčiau: ko aš ten brukuosi? Pirmuose filmavimuose buvo klaikiai baisu, negalėjau suvaldyti jaudulio, o dar mano savikritiškumas... Būdavo, važiuoju namo ir niūniuoju sau: „Mama, rodi menia obratno.“ Bet turbūt kiekvienas turi per visa tai pereiti, visi turi užlipti visais laipteliais nuo pat apatinio. Vieną dieną prisiminiau Forestą Gumpą ir galutinai apsisprendžiau: bent užbaigsiu tai, ką pradėjau. Dabar džiaugiuosi, kad anuomet nepasidaviau, nemečiau visko. Padėjo ir begalinis Andriaus palaikymas – man atrodo, buvo laikas, kai jis vienintelis manimi tikėjo.
Dabar komentarus internete skaitau vis rečiau. Bet vis tiek stebiuosi: kodėl žmonės tokie pikti? Aš juk niekam nieko blogo nedarau – kodėl jie pyksta? Kuo aš kalta? Nepykite! Kita vertus, nežinau, kaip tie komentatoriai gyvena: galbūt moteris susibarė su vyru, negana to, lovoje išsipylė kava, o dar per televizorių mane – kvaišą – rodo! Jei žmonės nori išlieti emocijas – tegul, bet jei turi ir kokį nors siekį, tada paaiškinkite man jį, nes aš jo nesuprantu.
– Pati kartais taip pat rašai, tik – ne komentarus.
– Tai, ką rašau, vadinu rašliavomis. Kai nesiseka, turiu du būdus emocijoms išlieti – važiuoju dviračiu arba rašau. Iš pradžių – dienoraštis, paskui – mokykliniai rašinėliai, dabar – tiesiog pastabos. Kažkada vieną savo rašliavų nusiunčiau į „Literatūrą ir meną“ – išspausdino. Kartais ir apie knygelę pagalvoju, bet iškart persigalvoju: juk tai – tokia nesąmonė! Aš? Knygelę? O ir popieriaus gaila – juk tiek knygų, nebūtinai gerų, išleista...
– Tave ne kartą scenoje matė vieno žymiausių ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio režisierių Eimunto Nekrošiaus gerbėjai. Vaidini „Dieviškojoje komedijoje“, „Rojuje“, kartą vaidinai „Hamlete“, kuris jau tapo legendinis. Nepažįstu tavęs, bet kažkodėl man labai primeni tą jautrią, visus besąlygiškai mylinčią Ofeliją...
– Diena, kai vaidinau „Hamlete“, buvo viena gražiausių mano gyvenime. Nebuvo laiko išsigąsti, nes vaidmenį turėjau paruošti per penkias dienas. Būtų buvusios šešios, gal ir būčiau išsigandusi, bet kartais tiesiog nėra laiko nei pavargti, nei abejoti.
Manau, visos moterys panašios į Ofeliją, kiekviena nori mylėti ir būti mylima. Vaikystėje turėjau bėdą: neturėjau dviračio, kompiuterio, o kai vasaromis draugus tėvai išveždavo į kaimą, sėdėdavau namuose ir skaitydavau knygas. Būtent pagal knygas susiformavo mano pasaulėžiūra. Ir man iki šiol atrodo, kad meilė – nuostabi, kad tik ant jos laikosi visas pasaulis, kad ji viską išgelbsti ir yra amžina. Taip mano Ofelija. Taip turbūt mano dauguma mūsų.
– Turi vieną vienintelį, kuriam bet kurią minutę galėtum prisiekti, kad meilė – išties amžina?
– Ne. Tačiau turiu ką mylėti: tėvus, draugus, dviratį (juokiasi). Kažkada tiek daug svajojau apie vyrą, koks jis turėtų būti, kad dabar net pasimečiau ir nebežinau, koks iš tikrųjų jis turėtų būti.
Kažkada tiek daug svajojau apie vyrą, koks jis turėtų būti, kad dabar net pasimečiau ir nebežinau, koks iš tikrųjų jis turėtų būti.
– Bet gal bent žinai, ar norėtum gyventi su aktoriumi?
– Oi, ne! Šiukštu – ne! O jei dar mano amžiaus?! Nejaugi su žmogumi visą laiką kalbėtis apie teatrą? Aktoriai vėlai grįžta, nespėja pavalgyti, nuolat pavargę, neretai gyvenimo pabaigoje – nelaimingi... Aktorystė nėra tokia romantiška, kaip gali atrodyti. O man įdomūs ir kitokie dalykai, net tie, kurių nesuprantu. Draugas fizikas pasakoja apie savo atradimus, aš sėdžiu, klausausi, nesuprantu nė žodžio, bet man taip įdomu! Galvoju: ateis diena, kai suprasiu bent du žodžius, – tai bus didelis progresas! Bijau, kad kalbėdamasi su žmogumi visada apie tą patį galiu pavargti. Be to, manau, vyras turėtų būti tvirčiau stovintis ant žemės, ramesnis, racionalesnis, mažiau emocionalus.
– Kiekvienos moters gyvenime ateina laikas rinktis: šeima ar darbas. Jau svarstei, ar vieną dieną galėtum atsisakyti scenos dėl šeimos?
Man atrodo, moteriai nieko nėra svarbiau už šeimą. Neturiu tokios patirties, todėl į tokį klausimą galiu atsakyti tik teoriškai. Gerai atsimenu aktorės Rūtos Staliliūnaitės frazę: „Visą karjerą paaukočiau dėl vieno vaiko.“ Tada pagalvoji: jei toks žmogus pasakė, kokį svorį turi šie žodžiai. Šeima yra atspirtis, ramstis, joje – visa žmogaus paslaptis.